Klausydama Liepos žodžius viduje tyliai džiaugiausi. Ne dėl to, ką jai teko praeiti, o dėl to, kad ji išdrįso apie tai kalbėti garsiai. Aplamai džiaugiuosi, kad vis daugiau garsių asmenų, prabylančių šia tema.
Žinau, kaip sunku perlipti per save ir prisipažinti, kad man – depresija. Kaip gali būti gėda tai pasakyti net artimiausiems žmonėms, draugų ratui. Bet tyla tokiu atveju yra blogiausias pasirinkimas.
„Užteks tylėti“
Jau nebe tie laikai, kai psichinės sveikatos bėdos yra kažkokia gėda ar tabu, nors, kaip matome, kam nors pradėjus apie tai kalbėti, pasirodo daugybė komentarų tų, kuriems tai – tinginių ir tų, kurie nieko neveikia, liga. Patikėkite manimi, net tie žmonės, kurie jums kasdien šypsosi, gali sirgti depresija. Net ir tie, kurie kasdien entuziastingai kimba į darbus.
Štai ir Liepa – kovodama su tuo, lipdavo į sceną ir visiems šypsodavosi ir jos artimai nepažįstantys net nežinojo, ką ji iš tikrųjų jaučia. Žinau, kad atsiras sakančių, kam reikia apie tai kalbėti garsiai, prieš visą Lietuvą. Bet patikėkit manimi – reikia.
Tik garsus kalbėjimas apie tai padės mažinti stigmą. Ir kalbama apie tai ne tam, kad sulauktų dėmesio ar pasireklamuotų, o tam, kad kiti, susiduriantys su tuo, nesijaustų vieni. Užteks tylėti apie tai, kas kitiems atrodo nepatogu.
Pats metas susivokti, kad tokį žingsnį gali žengti tik itin stiprūs žmonės. Didžiuokimės jais, nes kuo daugiau apie tai bus kalbama garsiai, ypač žinomų žmonių lūpomis, tuo geriau visiems, nes nė vienas nežinome, kada patys atsidursime jų vietoje.
Autorius: skaitytoja Viktorija
