Pildė mirusiojo norus
Redakcijai laišką parašiusioji mergina, teigė norinti pasidalinti patirtimi su Panevėžyje įsikūrusiais laidojimo namais „Grauduva“.
„Pradžioje tikrai noriu nuoširdžiai padėkoti, kad padėjo gražiai atsisveikinti su mus palikusiu seneliu, tačiau šis atsisveikinimas nebuvo nuo pat pradžių malonus. Prieš mirtį senelis turėjo kelis prašymus, kaip norėtų būti palaidotas. Kadangi turėjo ne tik didelę širdį, bet ir pats buvo didelis (svėrė apie 180 kg), norėjo būti kremuotas, kadangi baiminosi, jog jo nepaneš.
Deja, šio prašymo išpildyti negalėjome, kadangi kremuoti galima žmones, kurie kartu jau su karstu sveria 200 kg. Antrasis senelio noras buvo, kad jis būtų pašarvotas kaimo daugiafunkciniame centre, kur galima tai padaryti. O trečiasis noras – jog visomis laidojimo problemomis rūpintųsi būtent „Grauduva“, – laiške rašo panevėžietė.
Pinigai ne problema
Mirusiojo senelio anūkė pasakoja, kad Anapilin iškeliavus seneliui, kartu su artimaisiais nuvažiavo į „Grauduvą“ sutvarkyti visus reikalus.
„Iškart pabrėžėme, jog mūsų senelis didelis žmogus ir, kad paruošiant, gali prireikti daugiau žmonių. Šiuo klausimu pinigai nebuvo problema. Buvome patenkinti, kadangi radome ir karstą, kuris atitiktų išmatavimus, taip pat ir rūbus, užsakėme papildomus karsto nešėjus. Žinoma, laidojimo namų darbuotoja nebuvo labai patenkinta, jog šarvosime ne pas juos salėje, tačiau sutikome sumokėti papildomai, jog jie atvažiuotų iki mūsų kaimo, kuris tikrai nėra toli nuo Panevėžio“, – rašo panevėžietė.
Daugiau laiko atsisveikinti
Mirusiojo senelio gedinti anūkė neslepia, jog nesusipratimų buvo ir dėl šarvojimo.
„Kai sužinojome, jog jie nori senelį pašarvoti ketvirtadienį vakare ir jau kitos dienos ryte laidoti, nustebome. Kadangi senelis buvo iš didelės giminės, daug draugų, pažįstamų, sunerimome, jog ne visi spės atsisveikinti, tad paprašėme, jog būtų galima pašarvoti penktadienį iš ryto, o laidoti šeštadienį.
Žinoma, už papildomą dieną būtume sumokėję. Tačiau laidojimo namų administracija nesutiko. Tačiau sutiko, kad ketvirtadienį pašarvos, kaip ir buvo planuota, tik laidoti senelį bus galima šeštadienį, tad turėsime daugiau laiko su juo atsisveikinti“, – kalbėjo mergina.
„Kadangi jis labai sunkus, mes jo neaprengsime“
Kitą dieną, anot laišką JP redakcijai parašiusios merginos, kurią senelis turėjo būti pašarvotas, ji su artimaisiais atvyko į „Grauduvą“ paduoti leidimą duobei iškasti bei sumokėti už rūbus ir karstą.
„Atvykę pamatėme vis dar kabančius rūbus, nors senelis jau turėjo būti šarvojamas. Paklausus, kodėl rūbai vis dar kabo, sulaukėme sukrėtusio atsakymo: „Kadangi jis labai sunkus, mes jo neaprengsime“. Tai nesuvokiame.
Matyt, būdami ištikti šoko, klausėme, nejaugi mums patiems reikės jį aprengti, ar „Grauduvos“ darbuotojai senelio kūną atveš nuogą. Ne ką mažiau nustebino ir vėl laidojimo namų darbuotojų pateiktas atsakymas, jog atveš ne visai nuogą. Velionio senelio kūnas bus įdėtas į maišą, prie jo pridės ir rūbus. Karstą, anot jų, galėsime laikyti uždarytą, o mylimo senelio nuotrauką tiesiog galėsime uždėti ant uždaryto karsto“, – rašė mergina.
Pasak panevėžietės, po tokio laidojimo namų darbuotojos atsakymo, artimiesiems pradėjo viskas suktis ir norėjosi tik verkti.
„Vadinasi, jog nebeturėtume paskutinės progos atsisveikti su mylimu seneliu. Lyg norėdama dar labiau sukrėsti, darbuotoja dar išdrįso pasakyti, kad šiais laikais niekas kūno nebešarvoja dvi dienas. Anot jos, vis tiek paskutinę dieną jau reiks uždengti karsto dangtį, kadangi prasidės puvimo procesas“, – pakraupusi kalbėjo mergina.
Įspėja kitus
„Laukėme atvežamo karsto su nerimu, ačiū Dievui, jog galiausiai viskas baigėsi gerai. Senelis buvo gražiai aprengtas, nugrimuotas… Turėjom galimybę atsisveikinti su juo iki pat paskutinės akimirkos.
Džiaugiamės, jog galiausiai viskas išsisprendė, bet esame nusivylę ir norime įspėti kitus, jog tai, kas įvyko istorijos, smarkiai sukrėtė ir prie taip jau jaučiamo skausmo pridėjo nereikalingų rūpesčių“, – sakė senelį neseniai palaidojusi panevėžietė.
Laiškas nustebino
Tuo tarpu bendrovės „Grauduva“ vadovė Aušra Bertulienė, sužinojusi apie naujienų portalą JP pasiekusį laišką ir jame išdėstytus faktus, taip pat neslėpė apmaudo.
„Derinome viską taip, kaip norėjo užsakovai. Net padėkos iš jų sulaukėme. Pagal tuo metu buvusias aplinkybes, savo darbus atlikome taip, kaip ir turėjome padaryti. Esu nustebusi“, – sakė A. Bertulienė ir paaiškino susiklosčiusią situaciją.
„Įprastai siūlome kremaciją, ypač kada žmogus yra sunkiasvoris. Šiuo atveju šis klausimas su mumis derintas nebuvo. Klientai patys nusprendė velionio nekremuoti. Kiek man žinoma iš užsakovų, ši procedūra nebuvo atlikta dėl per didelio mirusiojo svorio“, – teigė A. Bertulienė.
Beje, „Lietuvos krematoriumo“ interneto puslapyje nurodyta, kad galima kremuoti palaikus, kurių bendras svoris su karstu neviršija 210 kg (be karsto 170-180 kg, priklausomai nuo karsto), o karsto išmatavimai turi neviršyti nurodytų matmenų. Karstas turėtų būti iki 2,3 m ilgio, iki 90 cm pločio ir iki 62 cm aukščio.
„Lietuvos krematoriumo“ atstovė Jorūnė Jurkevičienė naujienų portalui JP patvirtino, kad velionį, sveriantį apie 180 kilogramų, kremuoti galima.
O, jei artimieji nėra tikri dėl karsto matmenų ar svorio, visada gali pasitarti su ilgametę patirtį turinčiais administracijos darbuotojais.
Paaiškino situaciją
Bendrovės „Grauduva“ vadovė A. Bertulienė toliau pasakojo, kaip buvo sprendžiami kiti, laiške išdėstyti nusiskundimai.
„Įprastai velionio aprengimas vyksta taip: ryte atvažiuoja aprengėjas, įvertina situaciją – kiek laiko žmogus miręs, kokia jo kūno būklė, koks svoris ir,, jei viskas gerai, paruošia jį šarvojimui. Būna ir tokių situacijų, kaip ši – velionis buvo stambus, todėl situaciją įvertinęs aprangėjęs, iš karto į pagalbą pasikvietė dar vieną aprengėją. Reikėjo atlikti ir skysčių naikinimą, velionis netilpo į drabužius, teko juos kirpti, bet viskas buvo padaryta profesionaliai ir laiku“, – įsitikinusi vadovė.
Anot jos, kol dar nebuvo atvykę aprengėjai, laidotuvių organizatorė užsakovams paaiškino, kad tais atvejais, kada žmogus dėl susiklosčiusių aplinkybių nėra aprengiamas, mirusysis dedamas į maišą, tada į karstą, ant jo uždedamas portretas. Ir tai – įprasta praktika.
„Jeigu nedėtume į maišą, per karstą gali pradėti sunktis susikaupę skysčiai, yra buvę tokių atvejų. Kartais kitos išeities nėra, ir mes tą paaiškinome užsakovams. Bet, laimei, viskas susidėliojo puikiai. Velionis buvo sutvarkytas, nugrimuotas ir aprengtas“, – teigė A. Bertulienė.
Anot A. Bertulienės, mirusįjį šarvoti dvi, o ne vieną dieną – sprendimas buvo priimtas irgi bendru sutarimu. Jis buvo tinkamas abiem pusėms.
Autorius: Dovilė Barvičiūtė
