Šis hobis – šakočių kepimas – yra nepigus malonumas, reikalaujantis laiko, mat procesas užtrunka net iki šešių valandų, bet būtent šią veiklą jis vadina tikra meditacija.
A. Čiurlionis atvirauja, kad direktoriaus darbas yra vienas sunkiausių, nes dirbti su žmonėmis ir nuolat spręsti kylančias problemas – ne pasivaikščiojimas parke.
„Mokykloje visada kyla problemos, bėdos, žmonės – įvairūs, tuo labiau mokykloje jie visi asmenybės, kiekvienas su savo idėjomis, kūrybiškumu, kiekvieną reikia išklausyti, pažinti, visus darbus sustrateguoti, kad būtų kaip turi būti.
Daug daro ir su vaikais, ir su tėveliais, ir bendraujant su administracija, o po visko reikia persijungti – žmogaus toks organizmas, jį reikia perkrauti, kažkur kitur perjungti“, – šypsosi mokyklos direktorius.
Ėmėsi kepti šakočius
Veiklų jam tikrai netrūksta – jiedu su žmona dainuoja, yra pirties mėgėjai, žmona kepa naminę duoną pagal močiutės receptą, o prieš kelerius metus Arūnas rado dar vieną veiklą – šakočių kepimą.
Keliaudamas po prisiminimus Artūras pasakoja, kad jo mama buvo kaimo gaspadinė, jei tik kokia šventė – gimtadienis, vestuvės, krikštynos, ar net ir laidotuvės, visi pirmiausia ieškodavo gaspadinės, tad pirmu numeriu visur dalyvaudavo jo mama.
„Ji vis kepdavo – tai pyragėlius, tai grybukus, kurių neduodavo paragauti, nors labai norėdavau, būdamas mažas varvindavau seilę. Atsimenu, jų būdavo pilna ant palangės pridėta. Galvojau: užaugsiu, pats išsikepsiu ir privalgysiu, kiek norėsiu“, – juokiasi.
Kepti jis pradėjo, tik ne grybukus, o šakočius. Ir ėmėsi to visai netikėtai. Pirmiausia, reikėjo imti kurti planus galvojant „o kas, jeigu...“, nes kaimiškose vietovėse mokyklose mažėjant mokinių skaičiui ir pradėjus mokyklų reorganizaciją, reikėjo plano, ko imtųsi, jei netektų darbo.
Kepinio istorija siekia net Barboros Radvilaitės laikus
Be to, A. Čiurlionis anksčiau dirbo istorijos mokytoju, tad į jo rankas pateko knyga apie šio paslaptingo kepinio istoriją. Paskata tapo ir legendos, kuriomis apipintas šis išskirtinis gaminys:
„Šakotis vienas iš prabangesnių skanumynų, jis neįprastas, o man, kaip istorikui, jis susijęs ir su legendomis. Pavyzdžiui, apie Barborą Radvilaitę ir rūmuose dirbusį virėją Juozuką, galbūt kilusį iš Alytaus, nes, kaip žinoma, Barborai Radvilaitei buvo padovanotas Alytaus miestas Žygimanto Augusto.
Galbūt Barbora Radvilaitė, kai paprašė Juozuko iškepti neįprastą kepinį, jis iškepė jai šakoti, tad ji jį apdovanojo. Vieni mano, kad žemėmis ir geresnėmis sąlygomis, kiti sako, kad jis norėjo vesti merginą ir paprašė Barboros papuošalų – ji juos padovanojo ir dalyvavo vestuvėse. Šakočio istorija apipinta legendomis.“
Vien teorinių žinių norint pradėti kepti šakočius neužteko – Artūras susirado netoliese gyvenantį vyrą, kepantį šakočius, nuvyko savo akimis pamatyti, kaip jis gaminamas, visą procesą nusifilmavo – čia iškepė ir pirmąjį kepinį.
„Taip ir pradėjome, apie pora dešimčių nepavyko, pavalgė žuvytės, katytės, šuniukai, paskui pajudėjo ledai į priekį. Aišku, kai pavyko, davėme paragauti aplinkiniams, jų reakcija buvo tokia, kad skanu, gardu“, – šypsosi pašnekovas.
Receptą teko tobulinti, kol pavyko išgauti norimą skonį ir rezultatą, tačiau mokyklos direktorius sako – receptas yra viena, bet ne ką mažiau svarbi ir gamybos technologija, kurią reikia atidirbti, nes net ir turinti patirties nutinką visko: tai kepinys nupuola, vietomis pasvyla, nepavyksta suformuoti ragelių.
Prie krosnies praleidžia ne vieną valandą
Vyras juokiasi, kad nuo pat pirmojo kepimo svarbiausia buvo nepamesti kantrybės, nes jos išties prireikia vien renkantis produktus – Artūras savo kepiniams naudoja išskirtinai tik naminius, kaimiškus kiaušinius, grietinę, sviestą.
Jis skaičiuoja, kad kartais vien kiaušinių prireikia ir tūkstančio, ir dviejų, o jų tik įmušti nepakanka – reikia atskirti trynius nuo baltymų. Čia neretai į pagalbą atskuba dukra, kepti padeda ir žmona, ir aplankyti atvykę draugai.
„Viskas yra svarbu nuo pradžios iki galo, nes tos keturios-penkios valandos nuo momento, kai pradedi gamybą, iki pabaigos, kai pili sluoksnį po sluoksnio, o jų kartais reikia nuo 60 iki 80, reikalauja kantrybės.
Bet kiekvienas sluoksnis svarbus, nes prapjovus šakotį sluoksniai matosi kaip medžio rievės, ne veltui jis vokiškai vadinamas Baumkuchen – kiekvienas užpylimas yra pastebimas. Tad sėdi prie volo kaip prie namų židinio, šnekučiuojiesi su žmonėmis ir kas keturias-penkias minutes vis pili naują sluoksnį“, – pasakojo A. Čiurlionis.
Šakočio gamybos procesas užtrunka, todėl ne veltui sakoma, kad ne kiekvienam pavyktų iškepti šakotį, bet Artūras šypsosi, kad jam tai – tarsi meditacija, nurimsta ir kraujotaka, ir nervai, o ir laiko susidėlioti mintis – sočiai.
„Kažkas sėdi prie upelio, kažkas į ugnį žiūrėdamas nurimsta, o aš – žiūrėdamas į šakotį, kaip jis auga, didėja, atsiranda rageliai – tai kažkoks stebuklas!“ – nedvejodamas sako A. Čiurlionis ir juokdamasis priduria, kad nors laiko tam turi tik po darbų arba savaitgaliais, norint nustebinti draugus, kolegas ar papuošti kokią šventę, neskaičiuoja nei laiko, nei jėgų.
Naminių šakočių svajoja paragauti ne vienas
Dabar iškepti šakotį išties nepigu – pašnekovas sako, kad 2019-aisiais 10 naminių kiaušinių pirkdavo po 80 centų, o dabar už tokį patį kiekį moka 2,5 euro. Reikia ir ne vieno kilogramo sviesto, tad išlaidų susideda daug. Jis skaičiuoja, kad dabar pagaminti šakotį atsieina apie 85 eurus, nors anksčiau kainuodavo perpus mažiau.
„Tai brangus malonumas, bet neatsiginu norinčių (juokiasi). Ir visada norisi, kad atrodytų estetiškai, gražiai, padėtas ant stalo papuoštų šventę, nes tai yra gabalėlis džiaugsmo, nuostaba vaikams ir tikra lietuviška tradicija. Sakyčiau, šakotis yra stalo karalius – pats svarbiausias kepinys, tad jam ir reikia labai daug“, – sako jis.
Savo gamintų šakočių A. Čiurlionis neparduoda, nebent kas labai prašo vestuvėms ar kitoms šventėms, pavyzdžiui, neseniai jo šakotis papuošė vestuvių stalą, kur jo ragavo ispanai, kepiniai yra keliavę ir į Floridą, ir į Australiją.
Vyras juokiasi nė nežinantis, kaip jį susiranda žmonės, mat niekur nesireklamuoja, bet geriausia reklama – kai žodis keliauja iš lūpų į lūpas. O kai tik atvykę visi imasi teirautis, kurgi Artūro šakotis, jis supranta – nėra geresnio įvertinimo.
