Moteris pasakoja, kad tėvams įsigijus sodybą Ukmergės rajone, dar būdama 11 metų pradėjo lankyti mokyklą Užulėnio kaime.
„Nuo pat mažens, dar gyvendama mieste ir būdama vaiku, be proto mėgau gamtą bei natūralumą. Pamenu, po balkonu nusinešdavau pagalvę ir antklodę, ten saldžiai eidavau miegoti pietų miego“, – apie vaikystės prisiminimus pasakoja Kamilė.
Moteris sako, kad susipažinus su vyru tame pačiame kaime, abu žinojo, ko nori: nuosavo kiemo, medžių vaikų karstynėms bei plotelio daržui. Taip netrukus gimė šeimos šakočių verslas.
„Neužilgo ši svajonė išsipildė. Joje ir pasistatėme savo „darbo vietą“ – pečių šakočiams kepti. Susipažinus su vyru ir už dviejų metų pastojus, neturėjau kitos išeities, kaip galvotis šiokį tokį uždarbį namuose.
Anyta jau kuris laikas kepdavo šakočius namuose, bet tik tiek, kad atvažiavusiems svečiams pavaišinti ar artimuosius nudžiuginti. Pamenu, paragavęs giminaitės šakočio pažįstamas paskambinęs tarė:
„Laba diena, norėčiau užsisakyti šakočių iš jūsų – būtent iš jūsų. Tas skonis man priminė vaikystę ir labai prašau, kepkite. Tegul šis kraštas pagaliau turi senojo skonio fiestą“, – pasakoja Kamilė.
K. Alšauskienė pasakoja, kad šis vyriškio postūmis tik paliudijo gerą anytos šakočio receptūrą, kurioje tikras sviestas, kiaušiniai, geri miltai, tikra grietinė. Moters teigimu, visi produktai tikri ir kokybiški.
„Tik taip galime gauti 100 procentų gerą gaminį, jei įdėsime meilės ir atrinktus produktus. Dar vienas dalykas, kuris pastūmėjo griebtis šio neįprasto amato, yra tai, jog aplinkiniai be galo mėgo šakočius, visi palaikė ir mėgavosi naminiais gaminiais kartu su mumis.
Ir prasidėjo mano užsakymai. Iš pradžių jų būdavo tik keli į mėnesį ir tuo džiaugiausi, kadangi auginau vaikus. Laikui bėgant ir žmonėms besidalinant žinia, kad kepame senojo skonio šakotį, klientų daugėjo, taip pamažu supratau, kad toli jau nebepabėgsime nuo šakočių kepėjos profesijos. Taip gimė „Kamilės šakotinė“, – apie ypatingą šakotį kalba ji.
Šakočiais žmones stebina jau 9 metus
Moteris pasakoja, kad dabar eina jau 9 metai, kai džiugina aplinkinius savo kepiniais.
„Jau ir vaikai ūgtelėjo, gali mums padėti atsinešti malkų pečiui. Vaikai priprato, jog mama viena koja namuose, kita koja – darbe.
Esame be galo dėkingi šeimai ir aplinkiniams, kad mus palaikė ir padėjo šiame kelyje. Esu dėkinga anytai už ilgus mokymus, kaip apsirišti medinį volą (formą) kepimo popieriumi su siūlu, kaip ir iki kokio purumo minkyti tešlą, kaip užauginti pirmąjį spyglį.
Šakočio kepimas nėra lengvas. Norint jį išsikepti, reikia ištverti didžiulį karštį, kuris būtinas, kad šakotis keptų tolygiai. Nuo didelės kaitros yra ir rūkas akyse stovėjęs, ir lūpos bei paakiai apsvilę. Rankų krumpliai nuo tešlos maišymo sutrūkę, o rankos randuotos nuo „netyčia“ prisiliesto žarsteklio ar įkaitusio pečiaus.
Dažnai pas mane atvažiavę klientai tik įkiša nosį ar akies kraštelį pasižiūrėti, kaipgi viskas vyksta, bet greit išbėga, nes, pagal juos, pirtyje dirbti – iššūkis“, – teigia ji.
Moteris neslepia – įsimylėjo savo darbą, jį laiko užaugintu kūdikiu, kuris reikalavo daug įdirbio ir kantrybės.
„Kiekvienas iškeptas šakotis unikalus ir išskirtinis, nerasi nė vieno vienodo. Ugnis juos išmargina įvairiausiais raštais, o iškepus ir prapjovus galima suskaičiuoti jo „rieves“.
Lietuvoje yra gal pusė šimto kepėjų ir visi turi atradę savo klientą, kiekvieną gerbiu ir lenkiu žemai galvą, nes žinau, kiek į kiekvieną kepinį įdėta laiko ir darbo! Dėkojame savo ištikimiems klientams už gražiausius atsiliepimus, nuoširdžias rekomendacijas bei skleidžiamą pasitikėjimą“, – šypsosi Kamilė.
Taip pat Kamilė pasidalino, kad vaikai jos vis paklausia: „Mama, tai kada pradėsi dirbti ir eiti į darbą?“. Moters teigimu, jiems atroodo, kad mama tiesiog vis dar užsiima papildoma veikla.
„Juk mama nevažiuoja su mašina į ofisą ir negrįžta tik vakare, kaip kitų vaikų mamos. Kaip gera turėti mylimą darbą, kuris vaikų akimis jo neprimena“, – apie mylimą veiklą pasakoja Kamilė.
