Vėlinės – metas ne tik aplankyti artimųjų kapus, bet ir permąstyti mūsų santykį su išėjusiaisiais amžinybėn. Nesame turtingi, tačiau užsieniečius stebiname prabangiais mirusiųjų miestais ir jų pagerbimo švente, kurioje, deja, komercinio šurmulio vis daugiau nei rimties ir atminties. Tačiau ar brangių tradicinių laidotuvių ir granito luitų ant aptvertų kapų neišstums pigesnis palaikų kremavimas ir kukli urna su pelenais?
Prekyvietės prie kapinių tvoros
Ramus kapų lankymas per Vėlines tapo įnirtingu kapų tvarkymu, nesveiku ažiotažu. Į didžiąsias miesto kapines traukia vilkstinės automobilių, o eismą reguliuoja policija. Prekyba prie miesto kapinių tvoros gėlėmis, žvakėmis, antkapiais, karštais kibinais pasiekė tokį mastą, kad tampa nebeaišku, ko čia žmonės plaukia – pagerbti mirusiųjų ar pirkti, patys pasirodyti ir į kitus pasidairyti. Etnologas prof. Libertas Klimka neslepia kritiškos nuomonės apie tokios mados įsigalėjimą ir pabrėžia, kad ji neturi nieko bendra su tikraisiais lietuvių Vėlinių papročiais. Bet kaipgi kitaip, jei kapinės Lietuvoje tapo vis augančiais mirusiųjų miestais, kurių priežiūra kainuoja?
Skrupulingas kapų barstymas skalda arba gėlių darželių sodinimas – lietuviška manija, niekur pasaulyje neišvysi nieko panašaus. Sakote, tai mūsų tautos grožio pomėgis, katalikiškai nesaikinga simbolikos gausa? Bet štai austrai – taip pat katalikai, o jų kapinaitės įrengtos labai santūriai, jose pastatyti kuklūs vienodi kryžiai, žolė želia natūraliai, nes kapų žemė nekapstoma. Čia apsilankęs patiri tikrą amžinybės dvelksmą. Didelės lietuviškos miesto kapinės kalba tik apie gyvųjų užmojus ir ambicijas. O jos nėra itin sveikos ir suprantamos: vos išmokėjęs paskolą būstui įsigyti, jau turi taupyti vietai kapinėse bei paminklui. Kai kurie jose pastatyti antkapiai kelia šiurpulį, nes išduoda, kad jų statytojai dar gyvi: mirties data neiškalta.
Profesorius L.Klimka mano, kad sugrįžtanti tradicija kremuoti (lot. crematio – sudeginimas) palaikus yra tinkama išeitis. „Šio papročio sugrįžimą visų pirma lemia augančių kapinių ir kapų priežiūros problemos. Lietuviai, buvusi kaimiečių tauta, tapo miestiečiais. Mus supa augantys mirusiųjų miestai, praryjantys vis daugiau žemės, surasti konkretaus žmogaus kapą tampa sunku. O juk kapinynų plėtra negali būti begalinė“, – teigė L.Klimka. Pasak jo, mirusiuosius laidojame kitaip nei mūsų seneliai. Kaimo kapinaitėse visa giminė, karta po kartos, būdavo laidojama tame pačiame protėvių kape, tačiau dabar nebeišsitenkame: minimali kapavietė – „trys metrai ant trijų“ , jos aptvare iškyla milžiniški granito paminklai, negana to, ji uždengiama granito plokštėmis ar nubarstoma skalda. Tapome mobilūs ir patys dažnai nebegalime prižiūrėti kapų, o jų priežiūros paslauga – nepigi.
Europa renkasi kremavimą
Ar panašios problemos nekamuoja senstančios Vakarų Europos? Pasak etnologo, tradiciškai palaidoti mirusįjį čia dar sudėtingiau ir brangiau: didmiesčiuose, Paryžiuje ar Londone, žemė kapui yra nuomojama. Jeigu reguliariai nemokėsi nuomos mokesčio, kapavietė bus panaikinta, jos neliks nė žymės. „Kai kurių kapų ten jau nebėra, o ir mes kai kurių žymių lietuvių palaidojimo vietos nebežinome, kaip ir kai kurių 1863 m. sukilimo dalyvių, mirusių Paryžiuje“, – sakė etnologas.
Todėl materialistai europiečiai renkasi kremavimą kaip ne tik pigesnį, bet ir nepalyginti ekologiškesnį laidojimo būdą. Londone dar praėjusio amžiaus pradžioje įkurtas „Golders Green Crematorium“ parkas, kuriame suberta apie
50 tūkst. velionių pelenų. Atlikus religines apeigas, jie suberiami į duobutę žemėje, vieta pažymima kuklia plokšte. Čia yra ir kolumbariumas. Šis parkas – nuostabi vieta ramiai pabūti: žydi gėlės, medžiuose ulba paukščiai. Ir mūsų kaimynai latviai Rygoje seniai turi krematoriumą. Ne kartą teko ten lankytis, stebėti kremavimo apeigas, kurios nė kiek nepriminė pragaro: priešingai, visa praryjanti ugnis nuteikia apmąstymams ir apvalo sielą.
O štai Amerikoje mirtis yra uždrausta tema, bent jau taip tvirtina ten gyvenęs evangelikų reformatų vyskupas Algimantas Kvedaravičius. „Amerikiečiams, dažnai netekusiems savo šaknų, mirusiųjų kultas nesuvokiamas, lankyti artimųjų kapų jiems į galvą nešauna – jie mirusįjį vadina pacientu, kuriam nepasisekė. Mažų vaikų prie velionio net neveda – aiškina, kad tėvelis išvažiavo. Po trumpų pamaldų bažnytėlėje artimieji velionį atiduoda laidojimo paslaugų biurui, ir ramu, juk viskas apmokėta“, – aiškino A.Kvedaravičius.
Profesorius L.Klimka įsitikinęs, kad palaikų kremavimas Lietuvoje išspręstų daug problemų: sutaupytų žemės, apmalšintų besaikę kapinių puošimo madą, įgyvendintų ir mūsų išeivių, ypač gyvenančiųjų už Atlanto, paskutinį norą būti palaidotiems Tėvynėje. „Tai bene vienintelis būdas jį išpildyti. Išeivių poeto Jono Mačiūno Amerikoje sudeginti palaikai buvo išberti į upelį gimtinėje. Urnoje pervežtus pelenus palaidoti galima net ir šeimos kape. Manau, tai būtų leidžiama net ir uždarytose kapinėse: pelenėliams juk naujo kapo nereikia. Ir daugiaaukščiai kolumbariumai daug vietos neužimtų. Dera civilizuotai spręsti šias problemas, – apibendrino profesorius, pridūręs, kad pažįsta nemažai žmonių, kurie pageidautų būti taip palaidoti, o ne pakasti aptvare po granito luitu. – Kai toks finansinis nuosmukis, skaudu dėl pensininkų, taupančių varganus pinigėlius savo kapo žemei išpirkti ir antkapiui įsigyti.“
Atgimęs senas paprotys
Pasak etnografo, mirusiųjų deginimo paprotys Lietuvoje gyvavo du laikotarpius, kurie truko po tūkstantmetį. Pirmasis laikotarpis, kai mirusiųjų kūnai būdavo atiduodami ugniai, baigėsi dar prieš tūkstantį metų iki Kristaus. „Ėmus manyti, kad žmogus yra tiek individualus, kad po mirties jo kūną dera palikti, palaikų deginimą išstūmė griautiniai palaidojimai. Nuo V a. palaikus vėl imta deginti. Iš Rytų Lietuvos per 500 metų išplito po visą Lietuvą: apie šio papročio įsigalėjimą liudija Sovijaus mitas. Antrasis palaikų deginimo laikotarpis pasibaigia su Lietuvos krikštu. Krikščionims tai buvo nepriimtina, nes priminė pagonybę: buvo manoma, kad kūnas reikalingas prisikėlimui. Dabar gi krikščionys tiki, kad dvasia prisikelia amžinajam gyvenimui, o kūnas yra tiktai laikinas apvalkalas, sielai duotas žemiškam gyvenimui“, – aiškino L.Klimka.
Katalikų bažnyčia išties kremavimui nebeprieštarauja. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius tiktai įspėja, kad su kremuotais palaikais dera elgtis pagarbiai: nelaikyti urnos namuose ar nežinia kur, o palaidoti žemėje arba kolumbariume. Katalikų bažnyčia nepripažįsta kremuotų palaikų išbarstymo ant žemės ar ant vandens paviršiaus. „Urna su palaikais taip pat privalo turėti amžinąją poilsio vietą. Žmogus privalo turėti savo pagerbimo, palaidojimo vietą, nes žmogus – tai asmuo, pašauktas prisikelti kūnu. Iš žemės gimusysis turi grįžti į žemę“, – teigė ir kunigas Ričardas Doveika.
Priešinasi tik duobkasiai
Taigi jokių kliūčių tradicinio laidojimo alternatyvai nėra ir velionio palaikų nebereikia vežti į Latviją ar Lenkiją. Beveik pačiame Lietuvos centre, Kėdainiuose, jau turime nuosavą itin ekologišką krematoriumą, atitinkantį visus ES standartus. Kaimyninės šalys tokiu pasigirti negali. Jį valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas tvirtina, kad krematoriumo statyba atsipirko su kaupu, galvojama net apie antrą kremavimo liniją, nes besirenkančiųjų šią paslaugą vis daugėja. Kėdainiuose sumontuota naujausia ir moderniausia pasaulyje įranga, brangūs valymo įrenginiai padeda sumažinti aplinkos taršą. O ar kas nors yra apskaičiavęs, kokią žalą aplinkai daro vis augantys kapinynai, kur po žeme pakasti ne tik ąžuoliniai metalu kaustyti, bet ir plastmasiniai karstai su sintetinėmis įkapėmis? Per kiek tūkstantmečių visa tai sudūlės, jei plastikinis maišelis per 10 metų nesuyra?
Vėlinių išvakarės – galbūt netinkamas metas kalbėti apie ekologiją ar pinigus, tačiau negali nepriminti, kas pasakiškai pelnosi iš mūsų taip materialiai rodomos meilės mirusiesiems. Tai ritualinių paslaugų ir reikmenų įmonė. Mirtis – geras verslas, klientų visada bus, be to, netekties prispaustas žmogus nesidera, ir tuo begėdiškai naudojamasi: sostinėje pigiausiai palaidoti velionį kainuoja 7–8 tūkst. Lt, vien duobę žiemą iškasti kainuoja iki 800 Lt. O kur dar kapo vietos, paminklo kaina? Kapo tvarkymo paslaugos – taip pat nepigios. Todėl ritualinių paslaugų verslui šiuolaikiškas ekologiškas „K2 LT“ krematoriumas – lyg kaulas gerklėj. Krematoriumas veikia jau daugiau nei pusmetį, tačiau laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės, lyg to nežinodamos, klientus sutartinai tebeveža į Lenkiją. Ar tik ne dėl to, kad Kėdainių krematoriumas paslaugos kainą deklaruoja viešai ir aiškiai – maždaug 1 300 Lt be PVM? Pasipelnyti tuomet galima tik už palaikų nuvežimą, o iki Lenkijos kelelis tolimas. „K2 LT“ direktorius tvirtina, kad Lietuvoje ir užsienyje bendros kremavimo išlaidos yra panašios.
Medis akmens vietoje
O kol kas per Vėlines veržiamės kapų tvarkyti. Kitaip prisiminti mirusiųjų nebemokame, apmąstyti mirties nedrįstame: visuotiniu bruzdesiu siekiame užgožti amžinybės alsavimą. Yra žinomas toks psichologinis fenomenas: atliktas išorinis veiksmas išlaisvina žmogų nuo vidinio sielos veiksmo – prinešei Vėlinių proga glėbius gėlių ant artimųjų kapų ir metams gali išmesti juos iš širdies. Profesorius L.Klimka pritarė, kad kapų lankymo paprotį galima paaiškinti tik mitologiškai mąstant. „Užritinome ant kapo akmenį ir užmiršome, atidavėme duoklę brangaus granito paminklo pavidalu, ir ramu. O juk akmuo atitveria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, ir kuo jis didesnis, sunkesnis, tuo didesnė atskirtis“, – teigė etnologas.
Jam pritarė ir archeologas Vykintas Vaitkevičius. Jis patarė ne granito plokšte kapus užvožti, o pasodinti medį, kaip buvo įprasta senovės lietuviams. Anot archeologo, kapinynai su antkapiais ir iškaltais įrašais Lietuvoje atsirado neiškart: pirma buvo laidojama bažnyčių viduje, kriptose, sienose, šventoriuose, laukuose, o antkapius, memorialus statydavo tik turtingiesiems ir kilmingiesiems. Paprastiems žmonėms pakakdavo medinio kryžiaus, tačiau be medelio ant kapo neapsieita. Buvo tikima, kad palaidoto žmogaus vėlė apsigyvendavo tame medyje ar tuo medžiu pakildavo į dausas. Ir našlaitėlė liaudies dainose ant motinėlės kapo kauburėlio verkdavo ne šaltą akmenį, o medelį apsikabinusi.
Sakote, visa tai – poezija, kurios iš dainos neišmesi? O ką gi mes patys lankome kapuose, ar savo artimųjų palaikus? „Ateiname pabendrauti su mirusiais artimaisiais. Ir tą meilę, kurios mes neišsakėme gyviesiems, atsinešame į kapus“, – neabejojo L.Klimka, palinkėjęs visiems ramių, skaidrių Vėlinių.
Rūta KLIŠYTĖ
