Valdžia namo sugrįžtančių išeivių laukia steigdama įvairius informacijos centrus ir komisijas. Tačiau patys emigrantai apie jas menkai težino ir mano, kad tai tik dar vienas biurokratinis formalumas. Ar jie teisūs, pabandė įsitikinti emigrante apsimetusi „Lietuvos žinių“ žurnalistė.
Lietuvoje veikia ne vienas centras ar komisija, kuri turi padėti grįžusiems emigrantams integruotis į visuomenę. Seime šiais reikalais rūpinasi Išeivijos integravimosi į Lietuvos gyvenimą koordinacinė komisija, taip pat iš dalies Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija. Parlamentarų sumanymu buvo įsteigtas Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centras (LGTIC).
Tačiau apklausos rodo, kad dauguma - apie 85 proc. emigrantų - nepalaiko jokių ryšių su institucijomis. Jų manymu, mūsų šalyje egzistuoja per didelė biurokratija ir stagnacija.
Kaip efektyviai dirba šie valdininkai, įsitikino išeive, trokštančia grįžti į Lietuvą, apsimetusi „Lietuvos žinių“ (LŽ) žurnalistė.
"Reikia grįžti"
Užėjusią į Gedimino prospekte, priešais Seimo rūmus įsikūrusį LGTIC, mane, "emigrantę", pasitiko maloniai besišypsanti moteris. Ji iš karto pradeda pokalbį ir, kad jausčiausi drąsiau, prisipažįsta, jog pati tik prieš kelerius metus grįžo į Lietuvą.
Pasakau, kad atėjau pasidomėti grįžimo į gimtinę perspektyvomis, darbo paieškomis, galimybėmis nuomotis butą. Sakau, kad dabar gyvenu Italijoje ir dirbu padavėja viename restorane.
"Koks vidutinis atlyginimas čia?" - teiraujuosi. Centro darbuotoja aiškina, kad darbo užmokesčio dydis skiriasi atsižvelgiant į darbą, o vidutis darbo užmokestis - 340 eurų. Man nusistebėjus, kad labai nedaug, ji šypteli ir sako, kad Lietuvoje tai nemaži pinigai. Imu priekaištauti, kad uždirbant tik pusantro tūkstančio litų pragyventi būtų labai sunku.
"Vien tik buto nuoma Vilniuje apie 800-1000 litų kainuoja", - raukau nosį. Darbuotoja paaiškina, kad galima rasti ir pigesnių būstų.
"Be to, galima gyventi nebūtinai Vilniuje. Kaunas - gana geras miestas, taip pat labai greitai plečiasi Klaipėda", - aiškina ji.
Vėliau darbuotoja aiškina apie galimybes susirasti darbą. Jo ieškoti ir susirasti ji patarė dar prieš persikeliant į Lietuvą.
Kai suabejojau savo galimybėmis greitai įsidarbinti, valdininkė pažadėjo padėti tai padaryti ne tik vartydama skelbimus internete, bet ir per asmenines pažintis.
Pokalbio pabaigoje imu atsikalbinėti: "Draugai man sako, kad neverta viską mesti Italijoje ir dabar staiga grįžti." Centro darbuotoja vėl prisimena savo istoriją ir pasakoja, kaip viską palikusi su šeima persikėlė gyventi į Lietuvą. Ji pasakoja, kad pirmaisiais metais buvo iš tiesų sunku, bet dabar viskas susitvarkė ir jie atsistojo ant kojų. "Manau, jei tik yra noras, būtinai reikia grįžti", - prieš man išeinant pakartoja ji.
Žiūri su baime
Prisipažinus, kad ši istorija apie emigraciją buvo žurnalistinis eksperimentas, centro darbuotoja Danutė Čornij kiek sutriko, bet nesupyko. Ji sakė, kad į centrą dažnai užsuka ne emigrantai, o žmonės, nerandantys darbo ir nusivylę gyvenimu šalyje. Centro darbuotojai padeda ir tokiems.
Tačiau pagrindiniai LGTIC klientai - išeiviai. Pirmaisiais veiklos metais dažniausiai pagalbos prašydavo lietuviai, norintys grįžti iš Rusijos, Ukrainos ar Jungtinių Amerikos Valstijų. Dabar daugiausia kreipiasi Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje gyvenantys tautiečiai.
"Geografija tikrai plati, kur tik lietuvių yra, iš ten ir kreipiasi", - LŽ aiškino D.Čornij.
LGTIC darbuotoja sako, kad sunku nusakyti darbo centro sritį. "Teikiame informaciją, kur eiti, kaip ką rasti, pradėti verslą ar investuoti - priklauso, koks klausimas domina žmones", - sakė D.Čornij.
Centras nerenka duomenų apie tai, kiek į juos besikreipusių išeivių grįžta tėvynėn. "Jokios statistikos nekaupiame ir neturime tikslo tai daryti. Tie, kurie kreipiasi, nebūtinai grįžta, taip pat kreipiasi ir giminės", - sakė su emigrantais dirbanti valdininkė. Ji tikino, kad dauguma lietuvių dar baugščiai žiūri į tokius informacijos centrus. Atėję emigrantai neretai neatskleidžia, kokioje šalyje dirba, slepia vardus. Dažnai jie skundžiasi painia ir griozdiška biurokratine sistema, nesupratingais valdininkais.
Tik nežinantiesiems, ko nori
Ne pačios geriausios patirties su biurokratais turi ir kelerius metus užsienyje dirbęs Artūras Dudoitis. Prieš kurį laiką jis grįžo į Lietuvą ir nusprendė pradėti internetinio pardavimo verslą. "Lietuvos biurokratija gal ir geresnė nei Rusijos ar Baltarusijos, tačiau tai vis tiek vieni formalumai", - įsitikinęs internetinės parduotuvės direktorius.
Prie biurokratinių įstaigų, tik švaistančių valstybės pinigus, jis priskiria ir emigrantų integracijai į visuomenę skirtus centrus ar komisijas. "Nemanau, kad valstybei verta investuoti į tokius centrus, integracijos programų kūrimą. Daugumai emigrantų jų paslaugų visai nereikia", - mano A.Dudoitis. Vaikinas panašių centrų paslaugomis nesinaudojo. A.Dudoičio nuomone, panašios įstaigos praverčia vos keliems, bent po 7-8 metų namo sugrįžusiems ir nežinantiems, ką toliau nori veikti, išeiviams.
Tačiau tokių įstaigų reikšme ir reikalingumu neabejoja patys valdininkai. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID) direktorius Antanas Petrauskas mano, kad sugrįžusiems emigrantams jie iš tiesų padeda integruotis į visuomenę.
Pasak A.Petrausko, TMID taip pat daug dėmesio skiria išeivių vilionėms namo. "Esame įpareigoti atlikti tam tikrus darbus, skatinančius išvykusiųjų grįžimą. Jiems pateikiame informaciją apie šiandieninę Lietuvos realybę", - tikino TMID direktorius.
Nuteka protai
Tačiau valdininkų pastangos informuoti emigrantus apie "šiandieninę Lietuvos realybę" neduoda laukiamų rezultatų. Užpernai oficialiai išvykimą deklaravo 12,6 tūkst. lietuvių. Tačiau šie skaičiai neatitinka tikrovės. Manoma, kad nuo nepriklausomybės iš Lietuvos išvyko bent pusė milijono žmonių.
Lietuvių vietą užima atvykėliai iš kitų šalių. Pernai Migracijos departamentas išdavė beveik 9 tūkst. leidimų užsieniečiams gyventi mūsų šalyje. Tarp jų daugiausia Rusijos, Baltarusijos, Kinijos, Afrikos šalių, JAV piliečių. Per šį pusmetį tokių leidimų išduota beveik 5400.
"Tendencija akivaizdi - atvykėlių iš užsienio pas mus tik daugėja", - LŽ sakė Migracijos departamento Imigracijos skyriaus vedėja Violeta Rožkovienė. Pasak jos, užsieniečiai į Lietuvą daugiausia atvažiuoja dirbti.
Anksčiau iš šalies išvykdavo žemesnės kvalifikacijos darbininkai, bet dabar tendencijos keičiasi. Prasidėjo protų nutekėjimas: dirbti ir gyventi į užsienį mielai išvažiuoja ir geriausi šalies specialistai. Vakarus renkasi ir gabiausi šalies abiturientai. Kasmet vis daugiau jaunuolių pasitvirtina atestatus ir stoja į kitų šalių universitetus. Švietimo ir mokslo ministerijos pagrindinio ir vidurinio ugdymo specialistė Nijolė Bazarienė šiemet patvirtino pusantro šimto atestatų.
"Tačiau šis skaičius realios padėties neparodo, nes didžioji dalis į užsienį studijuoti važiuojančių abiturientų atestatų visai nesitvirtina", - LŽ sakė N.Bazarienė. Šiemet abiturientai studijuoti renkasi Italijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir JAV universitetus.
Šalis be ateities
Nepažabojama emigracija smarkiai blogina ne tik ekonominius rodiklius, bet ir blogina psichologinę atmosferą. Pasak Demokratinės politikos instituto prezidento Manto Adomėno, dėl nuolatinio išvykėlių skaičiaus didėjimo Lietuva rizikuoja tapti šalimi be ateities. Sugrąžinti emigrantus įmanoma, tačiau ryžtingų veiksmų šalies valdžia nesiima.
"Algirdo Brazausko Vyriausybė padarė viską, kad žmonės bėgtų iš Lietuvos, o Gedimino Kirkilo kabinetas nepadarė nieko, kad jie sugrįžtų namo", - įsitikinęs M.Adomėnas.
Pasak jo, emigrantų vilionėms namo skirti informaciniai centrai ar Seime veikiančios komisijos neveiksmingos. Tokios nuomonės jis laikosi ir apie šiemet Vyriausybės patvirtintą Ekonominės migracijos valdymo strategiją. "Tai tik garsiai išreklamuota deklaracija, o reikalingų ryžtingų veiksmų taip ir nesiimama. Reikia ne tik vienoje interneto svetainėje skelbti, kur galima įsidarbinti, bet vykdyti normalias kampanijas", - sakė M.Adomėnas.
2004-2005 metais buvo atlikta išeivių apklausa, po kurios paaiškėjo, kad daugiau nei pusė emigrantų norėtų grįžti į Lietuvą, nors tvirtai apsisprendusių - tik 12 procentų. Namo lietuvius skatina grįžti geresnės darbo perspektyvos, tėvynės trauka, noras dirbti Lietuvos labui.
