Rūgštynių dar nėra. O sprogstantys karklai, kačiukais vadinami, – pirmas šiųmetis smulkių prekiautojų uždarbis iš miško, iš gamtos. Pašlaitėse, kur saulė visą dieną pernykščius lapus glosto, violetiniai žiburėliai akį traukia. Žibutės. Jomis prekyba tik prasideda. O štai sulą žmonės jau ne pirma savaitė varvina. Ir iš jos litas kitas uždirbamas.
Kol sociologai tiria ir skaičiuoja, kiek procentų lietuvių dar tikisi išvysti šviesą krizės tunelio gale, “Respublika" atliko tyrimą Lietuvos turgavietėse. Ten, kur paprastai apsiperka skaičiuojantieji kiekvieną centą. O ir prekiautojai ne ką turtingesni...
Ragina dirbti, o ne mitinguoti
Sostinės Kalvarijų turguje jau pakvipo pavasariu – ant prekystalių atsirado gluosnių kačiukų, močiutės prie vartų pardavinėja kuklias baltųjų snieguolių puokšteles.
Sprogstančių šakelių gausiausia prie pat turgavietės vartų. Kačiukai visi vienodai gražūs, tad renkamės pagal pardavėjų akis. Viena močiutė pati užkalbina, pasiūlo ne tik gluosnių puokštelę už porą litų, bet ir kadagio šakų pundelį, ąžuolinių ir beržinių vantų, krienų šaknį, džiovintų obuolių, pupų. Viskas kainuoja ne daugiau nei 2–5 litus, išskyrus pernykščius džiovintus baravykus, už šių vėrinėlį prašoma 20 litų.
“O gal reikia šluotos? Juk pavasaris, visi švarinasi", – siūlo prekiautoja, prisistačiusi Zina Nekrasova. 85 metų moteris teigia turguje prekiaujanti dažnai, tik prekės keičiasi pagal metų laikus ir žmonių poreikius.
“Ar ne per sunku sulaukus tokių metų šaltyje stovėti?" – klausiame.
“Būna, kad ir sunku, bet negi sėdėsi rankas sudėjęs ir verksi? Na, sumažino man 100 litų tą pensiją. Bet kol dar kojos neša, galiu pati save išlaikyti ir vaikų pagalbos neprašau", – nesiskundžia Zina.
Parduodamas gėrybes ji teigia išauginusi nuosavame 8 arų sklypelyje. Vantas ir šluotas rišanti pati, vaikai tik šakų privežantys. Darbuojasi grįžusi iš turgaus, bet ir televizorių pažiūrėti laiko lieka.
Moteris juokiasi, kad po mitingus nevaikšto, nes, anot jos, nuo tuščių plepalų ir pykčio gyvenime nieko gero neatsiranda.
“Dirbti reikia, tada ir bloga nuotaika neužklumpa, ir vienas kitas litas kišenėje užsilaiko, – sako jaunystėje Sibiro taigoje medkirte dirbusi Z.Nekrasova. – Nesvarbu, kiek parduodu, jei kada ir nieko neuždirbu, tai nors su žmonėmis pabendrauju".
Krizę vertina savaip
Prie to paties prekystalio panašiais mažmožiais, kaip ir Z.Nekrasova, prekiaujanti keleriais metais už ją jaunesnė Fenia Kolesnikova sakė net 40 metų išdirbusi duonos kepykloje prie 250 laipsnių karščiu alsuojančios krosnies. Užaugino 5 vaikus, visi Lietuvoje, nors sunkiai verčiasi, bet išvažiuoti neketina.
“Anksčiau nė tokio žodžio “krizė„ nebuvome girdėję, – kalbėjo moteris. – Mes, pensininkai, dar kažkaip išgyvename: pensiją gauni, savo kampą turi, dar vieną kitą litą turguje užsidirbi. Štai jauniems tai sunku – nei buto, nei darbo, o vaikai valgyti prašo...“
Bet Z.Nekrasova kaimynei nepritaria: “Jaunimas dabar tingus, tik žiūri, kaip eibių prikrėsti. Jeigu darbo nesibaidytų, tai kiekvienas rastų, kaip duonos kąsniui užsidirbti".
Negrįžk be sulos
Panevėžio turguose gamtos atbudimo ženklų mažai.
“Žibučių dar nėra. Bet ir prasidėti su jomis neverta", – numoja ranka nuo Paįstrio į miesto turgų atkakęs Vaidas. Jo pagrindinė prekė, be svogūnų sodinukų ir kiaušinių dažų, – sula.
Vyras skundžiasi, kad miestiečiai beržo sulą perka vangiai. Kartais mesteldami, kad “turbūt skiesta", jie daugiau teiraujasi saldesnių klevo syvų. Tačiau, sako Vaidas, klevo sulos jau nebebus, per vėlu. O štai dvi savaites nuosavame miške leidžiantis beržų sulą paįstriškis pranašauja, kad ji bėgs mažiausiai dar porą savaičių.
Sulą jis vežasi iš nuosavo miško, kurio turi 11 hektarų. Prekeivis prisipažįsta, kad jam gaila žaloti medžius, svetimiems neleistų savo miške to daryti. Pats turi pragręžęs per 20 beržų, iš jų per parą privarva per 100 litrų sulos.
Vaidas sako, kad jeigu prekiautų vienas, tai nelabai apsimokėtų, nes apie 20 kilometrų į turgų važinėti automobiliu jam kainuoja apie 15 litų. Kad būtų šiek tiek pelno, Klaipėdos gatvėje, prie “Žaros„ parduotuvės turgelio, sulą pardavinėja ir jo tėvas. “Jeigu parduodame 50 litrų, tada apsimoka“, – prisipažįsta vyras.
Ketvirtadienį nuo ryto iki 12 val. buvo pardavęs 30 litrų beržų sulos. Už 3 litrus prašė 4 litų. “Po pietų būna pigiau, nesinori atgal vežtis", – prisipažino paįstriškis.
Kačiukai – nemenka paspirtis
Savo išaugintomis daržovėmis Šiaulių miesto centrinėje turgavietėje prekiaujanti 70–metė Šiaulių rajono gyventoja Janina šalia svogūnų, kiaušinių ir kitų kaimo gėrybių turi ir karklo kačiukų šakelių.
“Kačiukų ryšulėlis iš dešimties šakelių – už litą, – sako turgaus prekeivė. – Turgus apytuštis, pirkėjų labai mažai, bet tie, kurie čia užsuka, pro kačiukus paprastai nepraeina. Žmonės noriai juos perka, jaučia, kad jau pavasaris, ir nori kuo daugiau to pavasario parsinešti į savo namus".
Moteris džiaugiasi, kad jau tuoj kačiukų pumpurai išsprogs ir lauke. Prieš nešant kačiukų šakeles į turgų jau nebereikės dar neišsprogusių pumpurų šildyti kambaryje ir laukti, kol sušilusios šakelės pasidabins pūkuotais žiedais.
“Žmogui šiais laikais išgyventi niekas daugiau nepadeda, tik gamta, – įsitikinusi pašnekovė. – Nėra daugiau iš ko pagalbos tikėtis. Kol kas nematyti, kad valdžia stengtųsi palengvinti eilinio žmogaus dalią, gal tik ateityje kas pasikeis. Bet dabar tai blogai visai, pensiją sumažino, tai su kačiukais prie duonos litą kitą prisiduriame, taip ir vargstame".
Savi svogūnų laiškai
Kaune kačiukų puokštelė kainuoja brangiau nei Vilniuje ar Šiauliuose. Prašoma visų dviejų litų. Akis užkliūva už raityto lazdyno šakelių. Raitosi gi. Kitoniškos. Kainuoja mūsiškais pinigais nuo 50 centų iki 5 litų.
“Raityto lazdyno šakos tikrai sulapos iki Velykų, – aiškino Kauno turguje prekiaujanti prieniškė sodininkė Jolanta Galinienė. – Jei pamerksite į vandenį, šakos išleis šaknis ir galėsite lazdyną pasisodinti savo sode".
Jos sode jau pradeda lįsti iš žemės snieguolės, bet jas dar anksti vežti į turgų.
“Šalta, – apgailestavo Jolanta, – saulės šiemet trūksta. Tokiu laiku jau žibuoklių turi būti, bet nėra. Gaila, kad Lietuvos žemės ūkio universitete šiemet anksti prasidėjo pavasarinių augalų paroda. Kad taip bent kelias savaites vėliau. Sodininkams dar ne laikas išsikasti vaiskrūmių, vyšnaičių sodinukus. Per šalta. Žemė dar įšalusi. Augalą persodinus gali ir neprigyti".
Anot prekeivių, žibučių pakaunės skardžiuose dar nėra. Tačiau turguje jau prekiaujama šiltnamiuose pražydintomis raktažolėmis ir hiacintais.
Prie kitų stalų, kur prekiaujama daržovėmis, lietuviški buvo tik šiltnamiuose auginamų svogūnų laiškai. Saujelė kainavo pusantro lito. Ridikėliai, krapai ir salotos – lenkiški. Kaip aiškino daržovėmis prekiaujanti Kauno rajono gyventoja Danutė Petrauskienė, lietuviškos salotos šiltnamiuose jau sudygusios, išpikuotos, tačiau dar bent dvi savaites teks jų palaukti.
Pavasaris – už kalnų
Marijampolės vadinamajame Degučių turguje lietuvišku pavasariu nekvepia. Keli prekystaliai nukrauti šviežiais ridikėliais, salotomis, svogūnų laiškais, agurkais, bet šios daržovės atkeliavusios iš Lenkijos. Prisiglaudusios užuovėjoje pačių konservuotomis daržovėmis ir uogomis prekiavo dvi moterys. Marijampolietė Stasė už pusę litro braškių ir kitų pačios užaugintų uogų uogienės indelį tikėjosi gauti 7 litus. Pardavėjai pirkėjų netrūksta.
Kur kas turtingesnis Julijos Skripkaitienės prekystalis. Už puslitrį obuolių sultyse marinuotų burokėlių prašė 2 litų, už tiek pat vyšnių uogienės – 6 litų, mėlynių – 7 litų. Turėjo ir agurkų, burokėlių, paprikos, kitų daržovių mišrainės. O kas čia žaliuoja? Svogūnų laiškai! Sako, pati užaugino ant palangės ir pirmąkart šiandien (ketvirtadienį) turgun atnešė. Nedaug. Saujelė. Bet ir kaina nedidelė – 2 litai.
Brangoka žaluma
Klaipėdos senajame turguje vienintelė pardavėja Valerija siūlė pavasario ženklų – išsprogusių beržų šakelių. Puokštelė – litas. Nedaug ir pirkėjui, ir pardavėjai. Naujajame turguje už tokias pat (na, gal panašias) visų trijų litų norima. Ar ne per daug? Juk tuoj dykai gamtoje žaluma kiekvienas galės džiaugtis.
Dairomės, kur turguje sula. Nematyti. Pardavėjos svarsto, kad beržams pamaryje verkti dar ankstoka. Sutaria – ankstoka. Sako mačiusios klevų sulos pardavėją. Pardavė, išvažiavo. Už kiek pardavinėjo? Moterims neįdomu buvę. Sunku patikėti. Bet juk čia turgus: nori perki, nori – ne, nori tiki, nori – pats meluoji.
Parengta pagal Sido AKSOMAIČIO, Dalios BYČIENĖS, Dariaus ČIUŽAUSKO, Jauniaus POCIAUS, Olavos STRIKULIENĖS ir Alios ZINKUVIENĖS pranešimus
