Žagarės miestelio vardas neatsiejamas nuo garsiojo puodų namo, labiau primenančio muziejų nei šeimos gyvenamąjį namą, ir jo keistojo šeimininko, visų vadinamo tiesiog Muse. Vyras nevengia šokiruoti ne tik į jo namus dviaukščiais autobusais plūstančių turistų, bet ir per dantį patraukti politikų ar valdininkų.
Namus pavertė muziejumi
Puodais, keptuvėmis, gertuvėmis, bidonėliais, šaukštais ir kitais aliumininiais virtuvės reikmenimis apkabinėtas namas netoli buvusios turgaus aikštės Žagarės centre jau du dešimtmečius traukia smalsuolių žvilgsnius. Čia užsukti vilioja ne tik keista namo išvaizda, bet ir jo šeimininkas Edmundas Vaičiulis.
Žagarėje gimęs ir augęs vyras aplinkinius stebina ne tik savo keista išvaizda, bet ir poelgiais. Tiesa, vietos gyventojai jau žino, kad iš Musės, kaip visi vadina E. Vaičiulį, galima laukti visko.
„Nežinau, kodėl Musė, taip mane pradėjo vadinti mama, o vėliau ir visi kiti. Žagarėje taip jau priimta, kad bent kiek padoresnis žmogus turi pravardę, antraip esi nieko vertas“, – pusiau rimtai, pusiau juokaudamas „Sekundei“ pasakoja puodų namo savininkas.
Paklaustas, kaip gimė sumanymas taip netradiciškai išpuošti savo gyvenamąjį namą, E. Vaičiulis tik pagūžčioja pečiais – taip seniai viskas buvo, kad jau ir nebepamena.
Iš pradžių ant sienos užkabino namuose besimėčiusius kelis rykus, vėliau jų tik daugėjo. Dalį daiktų pats iš visur prisirinko, kitus sunešė vietos gyventojai. Tiesa, atsirado ir tokių, kurie buvo nepatenkinti Edmundo noru savitai puošti namą ir pasiskundė tuomečiam seniūnui, o šis net su policija atskubėjo ir liepė nuimti. Kur tai matyta, kad puodai garuotų ne ant viryklės, o būtų smaigstomi ant namo stogo. Ginčas net persikėlė į teismą, bet vyrui pavyko įrodyti savo unikalaus namo teisėtumą.
„Tikrai neatsimenu, kada buvo pati pradžia. Sklerozė, juk man jau 55-eri, nieko keisto. Buvau vilkikas iš prigimties. Dar besimokydamas Šiaulių politechnikos institute į savo bendrabučio kambarėlį tempdavau senus kryžius ir kitus rakandus. Juk būna tokia žmonių grupė, kur į namus tempia įvairiausias šiukšles, aš toks pat, tik mano šiukšlės kiek kitokio lygio“, – pasakojo keistuolis.
Ir čia pat pataiso, kad jis joks keistuolis, patys žmonės yra keisti, jeigu gyvena visko bijodami ir taikstosi su melu ir neteisybe. Vyras rodo į garbės lentą, kurioje suklijuotos nuotraukos geriausių jo tiekėjų – tų, kurie kiekvieną savaitę atneša kokį aliumininį puodą ar senų rykų.
„Kam litą, kam du sumoku už atneštą daiktą. Beveik visi mano tiekėjai – mėgstantys taurelę. Pavalgius reikia ir išgerti, tad atneša savo katilą, o tada į tašką“, – paaiškina Edmundas.
Nauja atrakcija – pagulėti karste
Įvairių senienų jo namuose apstu. Net kojos nėra kur padėti: visai neseniai iš ežero dugno ištrauktos lėktuvo nuolaužos, tanko pabūklas, varinės dūdos, rusiški virduliai, lentelės su įvairių įstaigų užrašais, net karvių kaukolės.
„Buvo sunkmetis, algų nemokėdavo, tad atsiskaitydavo karvių galvomis – per savaitę po porą galvų. Taip prisikaupė ir visa kolekcija“, – nesuprasi, ar rimtai kalba, ar juokauja E. Vaičiulis.
Surimtėjęs pradeda pasakoti, kad jo muziejaus vertingiausias eksponatas – žydų Tora, rasta namuose, kur jis pats gyvena. Kaip išsiaiškino vyras, dabar puodų muziejumi paverstame name sovietmečiu gyveno gydytojas, o dar anksčiau – žydai.
„Lobių iškasiau ir savo darže: katilą su pinigais, senų žvakidžių. „Jauniausia“ rasta moneta – 1902 m. Visos kitos keturiolika monetų spausdintos dar prieš Napoleono karą, gal jas čia užkasė nuo karo bėgę prancūzai, o gal šiame name gyvenę žydai“, – svarsto E. Vaičiulis.
Įvairiais daiktais užgriozdintame kieme akį traukia medinis karstas, ant kurio per pokalbį prisėda ir Muse vadinamas vyras. Jis pradeda pasakoti, kad karstą prieš dešimtmetį pirko už šimtą litų. Tąkart ant karsto jis užrašė „Seimas“ ir nusinešė į Žagarės skvere vykusį susitikimą su buvusiu prezidentu Rolandu Paksu.
Anot žagariečio, politikai tyčiojasi iš žmonių, tad nieko kito neliko, kaip parodyti jiems karstą. O šiemet karstą jis atsinešė į Žagarės vyšnių festivalį ir už dešimt litų siūlė visiems norintiesiems jame pagulėti.
„Atsigulė tik penki, tad karstas dar neatsipirko. Gyvenime dažnai žmonės stengiasi išbandyti viską, o jausmą, kuris apima atsigulus į karstą, vargu ar kas pajuto. Kai numirsime, visi atgulsime, bet pajausti jau nebegalėsime. Aš jau pripratau, karstas mano namuose stovi dešimt metų, jis man tapo baldu, o kitiems kažkodėl nejauku ar baisu. Kokia čia šiurpi pramoga, o nuo dangoraižių šokinėti jau ne šiurpu?“ – drąsina prigulti į karstą Musė.
Tai jau ne pirmas toks akibrokštas. Prieš kelerius metus, kai spaudoje buvo itin daug diskutuojama apie Vilniaus Abonento nuveiktus darbus, E. Vaičiulis nusprendė pats įvykdyti teisingumą: iš akėčių padarė kalėjimą ir į jį patupdė Abonento iškamšą.
Galiausiai savo kūrinį nuvežė į sostinę ir buvo pasiryžęs viešai sudeginti, tačiau nuo tokio žygdarbio atkalbėjo bičiuliai, tad daugiau kaip pusmetį Abonentas „kalėjo“ po namu iškastame rūsyje.
Užsitraukė pilstuko gamintojų nemalonę
Kitą sykį vietos gyventojus jis linksmino ir pykdė nuogas maudydamasis metaliniame dubenyje, kuris buvo vežiojamas karučiu. O prie Joniškio rajono savivaldybės su bičiuliais surengė neįprastą protesto akciją: reikalaudami, kad valdžia galų gale Žagarėje įvestų vandenį ir kanalizaciją, nusivežė tuščias stiklines, grasindami, kad jeigu ir toliau valdininkai nesiims darbų, stiklinės bus sklidinos srutų. Žagarė.
Medinis karstas, dažnai naudojamas kaip baldas, kartais tampa ir pajamų šaltiniu: per paskutinį Žagarės vyšnių festivalį menininkas už dešimt litų siūlė visiems norintiesiems į jį prigulti.
Po paskutinės garsiausios, pasak E. Vaičiulio, pilietinės akcijos į jo namų duris pasibeldė ir policijos pareigūnai. Vyras, norėdamas paskatinti pastaruosius aktyviau dirbti, Joniškio centrinėje Nepriklausomybės aikštėje pastatė savo paties išdrožtą stulpą su nuorodomis, kur galima įsigyti pilstuko: „A. Dideli gražūs papai. Pilstukas geros kokybės, perka ir vestuvėms. Kunigas irgi „nebrokija.“
„V. Gudri, naujas sugyventinis. Prekyba kaukoliniu ir kontrabandinėmis cigaretėmis. Duoda skolon, turi ryšių muitinėje.“ „Auksaburnis A. Myli brunetes. Prekyba kaukoliniu, kontrabandinėmis cigaretėmis ir tualetiniu popieriumi. Gali išmušti dantis.“ „K. Angelo veidu, ilgom rankom. Absoliutus alkoholikas, jaučiantis aistrą vyrams iki 170 cm.“
Skandalingasis stulpas centrinėje miestelio aikštėje ilgai nestovėjo – vos po valandos lentelės buvo nukabintos, o policijos pareigūnai jau stovėjo prie kaltininko namų durų.
„Atlėkė policija ir liepė pasiimti bei dingti. Buvo ir pardavėjų atėję su pretenzijom, bet su jais paprasčiau – pasiunčiau po velnių“, – sakė keistuolis.
Tiesa, čia pat pridūrė, kad ne vienas pilstuko pardavėjas norėjo ir gerai išvanoti kailį, buvo jau ir į mašinos bagažinę įgrūdę, tačiau ir iš šios balos pavyko išlipti sausam. Nors ši akcija truko vos valandą, apie ją dar ilgai kalbėjo visas Joniškio rajonas. Negana to, ji buvo ganėtinai sėkminga – bent kurį laiką rajone sumažėjo prekiaujančiųjų pilstuku. Žagarietis svarsto, gal patys policijos pareigūnai susigėdo, kad visi žinojo apie pilstuko prekybos taškus, o jie – ne.
Pasivaikščioti – su višta
Apie E. Vaičiulio nuotykius Žagarėje sklando legendos. Vietiniai kalba, kad Musė – vaikščiojantis anekdotas, ir ne visada įmanoma suprasti, kuri istorija tikra, o kuri – tik jo fantazijos vaisius.
Menininkas tikina, kad nuo pat vaikystės jis buvo pajacas, linksminęs, stebinęs ir net priversdavęs žmones prie smilkinio sukioti pirštą.
Dar sovietmečiu, pačioje jaunystėje, pakeleivingomis mašinomis pasiekdavo ne tik Palangą, bet ir Sibiro platybes. Ten vykdavo tuščiomis kišenėmis, tad teko maisto ieškotis ir šiukšliadėžėse. O kartą pakeliui į Palangą nugvelbė vištą, kad pajūryje nepraalktų, tačiau buvo gaila pjauti raibosios, tad prisirišo už virvutės ir vedžiojosi po paplūdimį, o kai norėdavo nusimaudyti, užkasdavo smėlyje iki kaklo, kad ši nepabėgtų. Žagarė.
„Nė viename valdiškame darbe ilgai nepadirbdavau. Ne man toks darbas. Tuo metu po aukštosios mokyklos gaudavome paskyrimus. Mane paskyrė į Joniškį mechaniku dirbti. Pačią pirmą dieną plikai nusiskutau galvą, apsiaviau vyžas ir išėjau į darbą. Kitą dieną atėjau basas. Toks mano stilius nepatiko viršininkams ir jau po savaitės paleido mane. Po to Gruzdžiuose vairavimo mokytoju buvau, bet kai pamatė, kad mokytojas kone kasdien pro įstaigą keliauja pilnais maišais iš visur prisirankiojęs butelių, ir vėl liepė išeiti“, – pasakojo puodų namo šeimininkas.
Ilgainiui vyras ėmėsi savo verslo: buvo atidaręs maisto prekių parduotuvę „Šimtas kiaulių“, dabar prekiauja buitiniais dujų balionais bei pagal užsakymus drožinėja iš medžio.
O ne taip seniai laimę bandė ir Airijoje – dienomis dirbo viename fabrike, o savaitgaliais taisydavo airių namų stogus.
Ir svečioje šalyje menininkas negalėjo nustygti: suplyšus batams iš plastmasės pasigamino vyžas ir taip apsiavęs vaikštinėdavo po miestą. Iš airių sulaukė ne tik kvietimo padovanoti batus, bet ir užsukti į svečius papietauti.
„Nežinau, kodėl grįžau. Be manęs nebus kam žagariečių juokinti“, – humoro jausmo nestokoja Musė.
Tiesa, jis prisipažino, kad kartais pavargsta nuo turistų dėmesio. Gal būtų kitaip, jeigu jis su žmona ir trimis vaikais gyventų ne pačiame puodų muziejuje, o kitur. Bet per tiek metų jau apsiprato.
„Ypač vasarą daug turistų – ir autobusais atvažiuojančių, ir pavienių. Būna, kad sau laimingas krapštinėjuosi kieme, žiūrėk, jau koks smalsuolis kabarojasi per tvorą. Jeigu jaučiu, kad pavargau, pats pabėgu iš namų. O žmona jau apsiprato ir su lankytojais, ir tuo, kad pusė gryčios užversta mano rakandais. Nenoriu sakyti, bet gautų lupti, jeigu prieštarautų“, – prapliumpa juoktis E. Vaičiulis.
