Savo „Facebook“ paskyroje Vytautas V. Landsbergis antradienio popietę pasidalijo nuotrauka, kuri buvo daryta prieš metus. Tą kartą, pozuodamas kartu su savo mama, jis rašė:
„Paprastos, bet garantuotos laimės receptas – lėtai su mama nueiti prie jūros, ilgai žiūrėti į bangas, į dangaus properšą virš jų ir lėtai sugrįžti“, – tą kartą rašė V. V. Landsbergis, o prabėgus lygiai metams, antradienį pridėjo: „Keturnedėlis. Prieš metus ėjome prie jūros“.
Naujienų portalui tv3.lt V. V. Landsbergio pasiteiravus, kaip šeima jaučiasi, prabėgus mėnesiui laiko po mamos netekties, vyras patikino, kad visame šiame Lietuvos karantino kontekste savo mamą jis regi tarsi apsaugą iš aukščiau:
„Taip sutapo, kad tuoj po mamos išėjimo prasidėjo karantinas ir kiti virusų rūpesčiai, tad nebuvo kada daug galvoti apie ką nors kitą. Ir mama kažkaip sudalyvavo šitame periode, tarsi apsauga „iš aukščiau".
Pusiau juokais sakau, kad gal ji ir išėjo šiuo metu tam, kad „pašefuotų" ne tik mūsų šeimą, bet ir visą Lietuvą. Ji buvo tokia Lietuvos fanė, kad tikrai užsiima tuo darbu ir toliau. Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, bet man patinka būtent taip galvoti ir jausti. Tada ir mama yra kažkur šalia“, – jautriai savo mamą prisimena V. V. Landsbergis.
G. Ručytė-Landsbergienė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945–1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948–1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.
G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006 m.).
Laisvalaikį skirdavo kelionėms, turizmui.
