Dėl itin griežtų saugumo reikalavimų į olimpinį kaimelį sportininkai anksčiausiai buvo įleidžiami tik likus 5 dienoms iki pirmųjų savo sporto šakos varžybų, todėl aklimatizuotis nusprendę LTeam sportininkai pirmiausia apsistojo Japonijos mieste Hiracukoje.
Atletai judėti galėjo tik tarp viešbučio ir greta esančio tik jiems skirto restorano. Į treniruočių bazes net ir trumpiausią atstumą vyko specialiu, tik jiems skirtu autobusu, o pasivaikščioti gryname kasdien visi vykdavo į Soho parke esantį 15 tūkst. vietų futbolo ir lengvosios atletikos stadioną.
Tad bent pirmosiomis dienomis Japonijoje atletams buvo sunku pajusti tikrąją olimpinę dvasią.
„Kai atvykome į Tokijo olimpinį kaimelį – pasijautė olimpinė atmosfera. Matai krepšininkus, kitų sporto šakų žvaigždes – su Gasoliu laukėme bendroje eilėje prie olimpinių žiedų nusifotografuoti, – juokėsi A. Glebauskas. – Bet labiausiai liūdna, kad stadione nebuvo žiūrovų. Kai į stadioną nuvažiuodavome, viena japonų šeima visada laukdavo ir su Lietuvos vėliava mojuodavo. Tikrai liūdna, nes japonai labai šilti, svetingi, rūpestingi žmonės – ir pati kultūra labai įdomi.“
Tiesa, ne visi Lietuvos atletai gyveno pagrindiniame Tokijo olimpiniame kaimelyje – štai buriuotojai V. Andrulytė ir J. Bernotas viso varžybų laikotarpio metu apsistojo Enošimos saloje.
„Pro Juozo kambario langą matėsi kalnai, pro mano – vandenynas“, – pasakojo Viktorija.
Ji šios salos jachtklube vykusių moterų „Laser Radial“ klasės varžybų bendroje įskaitoje užėmė 25-ą vietą tarp 44 dalyvių.
„Pirmiausia tai džiaugiuosi, kad dalyvavau olimpinėse žaidynėse, nes mūsų sporto šakoje šaliai atstovauti gali tik vienas sportininkas vienoje rungtyje. Džiaugiuosi įgyta patirtimi – turėjau tikrai labai daug gerų momentų, labai daug gerų startų ir tikrai jaučiau, kad esu konkurencinga.
Be abejo, rezultato tikėjausi geresnio, matyt, faktas, kad negalėjome keliauti – man pakišo koją, nes Lietuvoje neturėjau stiprių konkurenčių. O kai treniruojiesi viena ir nuvažiuoji ten, kur visos stipriausios pasaulio sportininkės… Man buvo garbė su tokiomis elitinėmis atletėmis varžytis.
Bet faktas, kad galiu geriau, tai nebuvo vieta, kurios aš tikėjausi. Padarydavau tokių klaidų, dėl kurių prarasdavau ir po 20 pozicijų, nors pačiu buriavimu aš džiaugiuosi“, – vertino V. Andrulytė.
Verta pažymėti, kad 29-erių metų lietuvei itin gerai susiklostė pats paskutinis plaukimas, kuriame ji finišavo trečia.
„Supykau ant savęs, kad nedarau taip, kaip aš noriu, nes strategiją buvau susidėliojusi… Tai prieš paskutinį plaukimą sau pasakiau, kad plauksiu užtikrintai ir taip, kaip aš noriu. Ir aš tą padariau“, – prisiminė buriuotoja.
Apmaudo dėl galutinio rezultato, įrašyto į olimpinio debiuto protokolą, neslėpė ir A. Glebauskas. Tokijo olimpiniame stadione jis vyrų šuolių į aukštį atrankoje peršoko į 2,17 m aukštį iškeltą kartelę ir užėmė 26-ąją vietą.
„Kad ir esu labai nusivylęs po šių olimpinių žaidynių, bet gavau tokios motyvacijos, kurios niekur kitur negalėčiau gauti. Planuoju šią motyvaciją perkelti į pasiruošimą Paryžiaus žaidynėms ir bandysiu sustartuoti labai stipriai“, – kovingai į ateitį žvelgė Adrijus.
Paprašyti trumpam pamiršti savo rezultatus ir įvertinti galimybę debiutuoti olimpinėse žaidynėse, abu LTeam sportininkai sutartinai pabrėžė, kad tai – neeilinis pasiekimas.
„Tai buvo mano didžiausia svajonė, bet labai sunku suvokti, kai ją jau pasiekei. Bet pasiekti tokį lygį ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse yra tikrai kosmosas“, – akcentavo Adrijus, kurio žodžius palydėjo gausūs aplodismentai.
„Įsivaizduokite, kiek žmonių nori ten patekti, bet nepatenka, ir kokį kelią turi nueiti sportininkai… Iš tikrųjų vien patekimas, manau, yra laimėjimas. Būti tarp stipriausių pasaulio atletų jau yra super“, – kolegai pritarė V. Andrulytė.
