Kai prieš kurį laiką Artūras Paulauskas dar tik šturmavo Aplinkos ministro postą, aš kažkodėl tikėjau laiminga šios istorijos pabaiga, galvojau apie įmanomą visai visuomenei pešti naudą, apie galimybes pajudėti iš mirties taško įsisenėjusių ir be galo apkartusių problemų sprendimuose. Buvusio ministro pasibėdavojimai, jog jis esą pasitraukė dėl to, kad ėmė ir nebeatlaikė nelegalių statybų nacionaliniuose parkuose užtarėjų spaudimo, neatrodė labai rimtai.
Tai ir negalėjo atrodyti nors kiek rimčiau jau vien dėl tos paradoksalios aplinkybės, jog buvusiam ministrui Arūnui Kundrotui dėl atsistatydinimo priežasčių įvardijimo pritarė, aistringai paantrino pats premjeras ir partijos kolega G.Kirkilas; iš tiesų sunku buvo patikėti, kad Vyriausybės vadovas šitaip tiesmukai praneštų apie politinės valdžios kapituliaciją prieš pačio įžūliausio pobūdžio neteisėtumą, laisva valia informuotų apie tai, jog Lietuvos valstybė įsisąmonintu pavidalu tampa korupcinių procesų įkaite, o gal net dalininke. Leiskite priminti tuos nesenus kelių mėnesių įvykius: visi komentavusieji tuomet buvo linkę G.Kirkilo žodžiuose įžvelgti vien tik subtilų apsimetinėjimą, kažkokią pozą, susipainiojimą dviprasmybėse, gal net juodojo humoro intonacijas. Tuo tarpu A.Paulausko paskyrimas šioje situacijoje ministru žadino viltį net ir nesant pačiu didžiausiu optimistu, nes atrodė, kad šis patyręs politikas kaip tik nepraleis progos artėjant rinkimams sukaupti naujus politinio kapitalo resursus, juolab kad iš senųjų ,,prokuroro mafijos persekiotojo“ įvaizdžio išteklių, regis, nedaug kas buvo belikę.
Socialliberalų partiją pastaruoju metu lydėjo tokie nešvankūs skandalai, jog net leido formuotis daugiau ar mažiau pagrįstam įspūdžiui, kad ši partija jau kaip struktūrinis vienetas, būtent, kaip visuma tampa pačiu rimčiausiu korupcijos užkratu Lietuvoje. Taigi, žiūrint labai realiai, įvertinus A.Paulausko sugebėjimus, įgūdžius ir jautrumą įvaizdžio plėtotės reikalui, su nauju paskyrimu iš tiesų buvo galima tikėtis net ir pozityvaus pobūdžio permainų aplinkosaugoje. Nedidelė paslaptis, jog žemės užgrobimo atvejai, tvorinė architektūra aplink valstybinius ežerus ir paupiuose, šitokio tvorinio mentaliteto apoteozė, prasiveržusio gobšumo netramdomi refleksai, ypač čia išskiriant neteisėtas, visiškai savavališkas, o, tiksliau tariat, kriminalinės valios inspiruotas statybas nacionaliniuose parkuose, šiandien labiausiai bjauroja Lietuvos valstybės vardą, yra pats šlykščiausias randas akistatoje su valstybės idėja. Be jokios abejonės, tai yra vis labiau dvokiantis pūlinys šiandieniniame mūsų gyvenime, kuris pūdo viską iš eilės su katastrofiškai spartėjančiu pagreičiu. Didžioji dalis žmonių jaučiasi dėl to pažeminti esmiškai, o tas faktas, jog politinė valdžia iš esmės toleruoja tokią neteisėtą, visiškai necivilizuotą, grobuonišką praktiką (nekalbant jau apie kai kurių partinių veikėjų tiesioginį dalyvavimą tokiuose nusikaltimuose) kenkia valstybės įvaizdžiui ir gyvybingumui, naikina valstybės idėjos moralinį turinį daug kartų labiau nei, pavyzdžiui, visi burokevičiai ir kuoleliai kartu sudėjus ir dar tiek pat pridėjus. Galima drąsiai spėti, jog apie tokias savo veiklos pasekmes taip pat neblogai nutuokia patys šių istorijų vieši ir nelabai vieši herojai, dėl to, žinoma, pernelyg nekvaršinantys sau galvos ir nesiruošiantys pakeisti savo nuostatų.
Taigi yra pagrindas iš dalies nustebti dėl to, jog, žadinęs kurį laiką neaiškius lūkesčius, tapęs ministru A.Paulauskas nedviprasmiškai išsakė savo solidarumą su neteisėtos valios subjektais, kaip žinome, valstybei pasiūlė siekti teisminių taikos sutarčių su nelegalių statybų užsakovais. Ko vertos gali būti tokios sutartys, visi daugmaž įsivaizduojame. Įžeidus ir piktinantis žmones yra jau vien teorinis tokios galimybės artikuliavimas. Viena iš galimų hipotezių tokia, jog galbūt socialliberalų partijos lyderis negalėjo kitaip pasielgti, neturėjo jokio pasirinkimo, nes yra įsipareigojęs turtingiems ir įtakingiems žmonėms. Kita vertus, čia dar papildomai baugina prasikišanti aplinkybė, jog, regis, įžengėme į naują politinio vyksmo etapą, kurį jau žymi pilnai išreikšta, be to, nebepridengiama jokia skraiste cinizmo stilistika. Kartais vienas ar kitas politikas jau pats drastiškai nusiplėšia nuo savęs visas kaukes, nes jam nėra jokio reikalo apsimetinėti, save kankinti tokioje situacijoje, kai visuomenės laisvai išsakomos, tarsi ir be didesnių kliūčių afišuojamos nuomonės iš tiesų realiai nebegali nieko pakeisti, neįtakoja jokių reikalų, lieka vien tik tuščiu parypavimu, lygiu musės zyzimui, pavėjui paleistais žodžiais. O tiesą sakant (ir trumpam atitrūkstant nuo temos), minėtojo A.Paulausko ,,kaukės“ yra net savotiška vertybė, kurią dabar jau, pripratus prie to, būtų apmaudu prarasti: niekas kitas, regis, dar ilgai nesugebės pademonstruoti tokių tauraus susirūpinimo veido išraiškų... Savo ruožtu A.Paulausko kolega G.Kirkilas taip pat išsiskiria neprilygstamu savitumu: dar kartą prisimenant anksčiau paminėtą ministro atsistatydinimo aplinkybių aptarimą, galima teigti, jog galbūt kaip tik G.Kirkilui priklauso misterio melagio titulas, bet, įdomiausia, toks titulas šiam politikui, kaip atrodo, galėtų būti priskirtas ne todėl, kad pastarasis neva meluoja visados labiau nei kiti politikai, o būtent todėl, kad tik pastarasis sugeba išsakyti kartais jau nebeįmanomą nuslėpti tiesą tokiu pavidalu, jog ji visiems be išimties pasirodo kaip gryniausias melas. Taip supainioti sugeba tik aukščiausiosios melo lygos žaidėjas.
Įvertinus šias aplinkybes, nėra reikalo kalbėti verksmingu tonu, ilgai graudintis dėl patirtų nuostolių. Trumpai tariant, susiklosčiusi situacija įpareigoja sufokusuoti dėmesį į tai, jog paminėti A.Paulausko pareiškimai, esant pastarajam jau ministro poste, labai akivaizdžiai prasilenkia su praeitų metų viduryje pateiktu Konstitucinio Teismo (KT) sprendimu. Žinoma, galima įrodinėti, jog turimas omenyje KT sprendimas kažkam kėlusį abejonių Kuršių nerijos generalinio plano konstitucingumą apibrėžia tik formaliai, t. y. per neiginį neprieštarauja Konstitucijai. Vis tik, kaip atrodo bent man, pats KT tarpininkavimo plano apibrėžimui faktas teikia šiam dokumentui paliudyto, visos Konstitucijos atžvilgiu aktualizuoto akto statusą. Kita vertus, yra proga prisiminti, jog aukščiausiuose valdžios ešelonuose šiandien apeinami ir kiti principinės reikšmės KT sprendimai ir išaiškinimai (pavyzdžiui, sprendimas dėl piniginių išmokų Seimo nariams, kitas sprendimas dėl ,,Alitos“ privatizacijos), taigi kyla įspūdis, jog Seime ir Vyriausybėje KT sprendimų ignoravimas tapo taisykle, įgijo vos ne sisteminį pobūdį. Tai tampa ypač akivaizdu, kai KT sprendimai paliečia pačių politikų privilegijas ir jų atsakomybės reikalą. Todėl neatsitiktinai, bet kaip tik labai laiku Saulius Stoma ,,Atgimimo“ redakciniame straipsnyje užsimina apie Konstitucinės revoliucijos Lietuvoje būtinumą. Kalbame čia apie labai paprastą dalyką, t. y. apie būtinybę politinį šalies gyvenimą grįsti Konstitucija, kitaip tariant, aukščiausiuoju šalies įstatymu, laikytis kitų įstatymo nuostatų. Šiame straipsnelyje aš savo ruožtu taip pat turėjau galimybę atkreipti dėmesį į tai, jog šalies konstituciniai pagrindai neretai yra griaunami pačios politinės valdžios veiksmais arba įsisąmonintu neveikimu. Kaip visi gerai žinome, Lietuva yra sukūrusi prasmingą precedentą dėl to, jog pažeidęs Konstituciją politikas yra šalinamas iš posto, ginčijant tokiam prasižengėliui teisę bet kada užimti pareigas, kurios yra susijusias su priesaikos davimu. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog šiandien vos ne visas Seimas in corpore, galbūt taip pat kai kurie Vyriausybės nariai, regis, ne mažiau, bet gal net dar labiau akivaizdžiai nei visiems mums žinomas nelaimėlis yra pažeidę ir toliau pažeidinėja Konstitucijos normas (kas be ko, čia vis dar išlieka plati erdvė diskusijai dėl to, kokiu laipsniu Konstitucinio teismo sprendimų ignoravimas gali būti traktuojamas kaip tiesioginis ir šiurkštus pačios Konstitucijos pažeidimas). Taigi, kaip mėgsta pabrėžti žargono žodžiais vienas iš čia paminėtų herojų, būkim biedni, bet teisingi.
Kalbame iš tiesų apie fundamentalius pažeidimus ir tokiu atveju iškylančią atsakomybę. Kitas klausimas, kas galėtų realizuoti konstitucinės atsakomybės įgyvendinimo reikalą, kai susiduriame jau su visos politinės ir teisinės sistemos bėdomis? Nesiruošiu čia veržtis pro atviras duris, paprastai tokiais atvejais apeliuojama į tautą kaip suvereną, keliamas suvereno teisių klausimas. Kita vertus, mūsų padangėje žmonės dar nėra realiai apčiuopę savosios galios ir nesugebėjo kol kas parodyti tikrosios suvereno valios. Kaip matome, kai kurie valdžios įgaliotiniai tuo begėdiškai naudojasi. Vis tik, reikia manyti, su laiku viskas stos į savo vietą, palaipsniui susitvarkys. Gali būti ir taip, jog kažkuriuo tarpiniu momentu daugumos mūsų reikalu taps konstitucinė pareiga visuomeniniais pagrindais stabdyti nelegalias statybas nacionaliniuose parkuose ir šalinti tokių statybų pasekmes.