Olimpinis G. Leščinskaitės krikštas įvyko jau pirmosiomis žaidynių dienomis. Tuomet biatlono 15 km asmeninėse lenktynėse ji pranoko 25 varžoves ir finišavo 61-oje pozicijoje.
Plačiau apie Lietuvos biatlonininkų pasirodymą Pekine ir biatlono rinktinės nuotaikas po žaidynių ji papasakojo olimpinėje tv3.lt studijoje.
Gabriele, kiek atitiko jūsų lūkesčius ir įsivaizdavimą ta olimpinė atmosfera? Vis dėlto tai ne pats žiemiškiausias miestas, ne pati žiemiškiausia atmosfera?
Azijos kraštai nelabai siejasi su žiemos sportu ir tas jautėsi, nebuvo tos atmosferos, kuri yra įprasta mums būnant Pasaulio taurės varžybose. Tas šiek tiek liūdino, norėjosi ir tų fanu ir bendrai jaustis, kad esi tokiame olimpinio karščio lopšyje, bet deja tas kraštas nėra ir niekada turbūt nebus toks, kaip jaučiames Europoje, Europos kalnuose.
Kalbant apie pačias varžybas, tai kiek jautėtės pasiruošusi startui ir kiek manote, kad pavyko įgyvendinti savo išsikeltus tikslus?
Čia toks įdomus klausimas, nes tie žmonės, kurie manęs klausia, kokius lūkesčius turėjau šitoje olimpiadoje ir kokie buvo mano tikslai, aš vis sakydavau, kad negaliu aš taip tiksliai įvardinti tų tikslų, nes visų pirma tai yra nauja vieta. Visų antra, tai apskritai yra mano pirmosios olimpinės žaidynės ir kažką prognozuoti buvo ypatingai sudėtinga, dėl to stengiausi atsiriboti nuo tų tokių savo griežtų rėmų, bandžiau atiduoti visas savo jėgas ir žiūrėti, kaip viskas pavyks. Bet neslėpsiu, šiek tiek tikėjausi, kad bus geriau ir bent jau asmeninėse lenktynėse pavyks parodyti geresnį rezultatą. Rezultatai nėra džiuginantys, bet kaip aš sakau, galėjo būti ir tikrai blogiau. Tai nėra tokios vietos, dėl kurių aš turėčiau jausti gėdą ar begalinį nusivylimą ir skausmą.
Ar neslėgė tai, kad iš Lietuvos sportininkų startavote pirmoji. Ar tas startinis jaudulys buvo didelis?
Jaudulys buvo, bet jis nebuvo kažkoks ypatingas, katastrofiškas ar nepakeliamas. Aš toks žmogus, kad visada šiaip jaudinuosi prieš varžybas ir tas jaudulys galbūt buvo šiek tiek didesnis, nes tu jauti ir žinai, kad klaidų kaina tokiose varžybose yra žymiai aukštesnė, todėl labai norisi, kad tų klaidų nebūtų ir dėl to natūraliai kyla tas stresas. Buvo sunkiau ir užmigti prieš pirmąsias varžybas, bet yra toks dalykas, kad kai tik atvažiuoji į stadioną ir įsilieji į tą savo darbinę aplinką, tai dingsta tas visas stresas ir automatiškai pradedi dirbti taip, kaip dirbi bet kokių kitų varžybų metu.
Daug kalbama apie oro sąlygas, ypatingai biatlono varžybose, kurios koją kišo ir ne vienam patyrusiam sportininkui. Kaip pati vertinate tas oro sąlygas?
Pirmomis dienomis, pirmose treniruotėse, kai aš pamačiau, kas čia vyksta. Tie šalčiai, vėjai ir apskritai ta trasa, visa aplinka man kėlė didelį nerimą. Tikrai su nerimu laukiau tų varžybų ir galvojau, kad nepavyks man susitvarkyti. Bet starto dieną visi matėme, kad tos oro sąlygos šiek tiek pagerėjo ir tas šaltis šiek tiek buvo mažesnis ir vėjas nurimo. Todėl mano starto metu viskas buvo labai gerai.
Jau patys pirmieji biatlono startai parodė, kad šaudyti sekėsi biatlonininkams labai sunkiai. Jūs garsėjate kaip šaulė, kad tai yra stiprioji jūsų pusė. Ar tai šiek tiek neramino ir kaip sekėsi jums šaudymo sektoriuje?
Aš savęs tokia puikia šaule nevadinu, tai kažkaip man pavyksta atsiriboti nuo to titulo. Tai iš tikrųjų galiu pasakyti, kad šiek tiek nusivyliau asmeninių lenktynių šaudymu, nes kaip ir minėjau sąlygos varžybų metu buvo geros ir tikrai buvo galima šaudyti be klaidų. Tiesiog turbūt tuo metu labiau jaudulys kišo koją. Nes grynai moterų startų metu su šaudymo sąlygomis viskos buvo labai sklandu. Tikrai mačiau buvo blogesnių startų, persekiojimo lenktynėse moterys labai stipriai ten klydo, todėl mano atveju viskas su šaudymu buvo gerai.
Visą interviu su biatloninke žiūrėkite specialioje olimpinėje laidoje „Pekinas 2022“, nuo 9 minutės.
