Kartais pikti žmonės man sako: „Kaunas – tai tik degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos“. Tada aš, labai įsižeidusi, atsakau: „Čia priklauso nuo to, kur kas keliauja. Kitiems galbūt Vilnius – tai nepatogi stotelė pakeliui iš Kauno į Niujorką“. Be to, sykį mačiau žmogų, važiuojantį į Vilniaus oro uostą arkliu kinkytu vežimu.
Šiandien išgražėjęs Vilnius – ambicingas reprezentacinis projektas – su dangoraižiais, Valdovų rūmais ir palmėmis apsodintais pliažais Neries pakrantėje. Kaip Brazilija. Kaip Las Vegas. Brazilija, dykumoje pastatyta Brazilijos sostinė, turėjo įkūnyti žmogaus svajonę apie tobulą miestą. Po kelių dešimtmečių ten nuvykusi Simone Beauvoir skundėsi – neįmanoma čia gyventi. Las Vegas irgi – miestas, pastatytas dykumoje. Turtingiesiems skirta pramogų oazė. „Dykuma ir Las Vegas natūraliai papildo vienas kitą“, – rašė Jeanas Baudrillard’as. Brazilija ir Las Vegas maskuoja dykumą.
Ką maskuoja Vilnius? Melancholišką ir lietingą lygumų peizažą? Tylias provincijos popietes, kur uždarius „Saulutę“ ir dėvėtų drabužių parduotuve ištuštėja gatvės ir, atrodo, sustoja laikas?
Bet tikrovė nesiduoda eliminuojama – netikėtai, nenumatytai, išdavikiškai ima ir įsiveržia į viešąją erdvę. Vilniaus gatvėse galima sutikti keistų būtybių. Nors iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, kuo jie išsiskiria, tačiau iškart krinta į akis jų nenusakomas kitoniškumas.
Marcelis Maussas rašė apie kūno techniką. Kultūra tiesiog įsirašo į kūną. Maussą dažnai kamuodavo tulžies skausmai, jį nuolat guldydavo į ligoninę. Kartais – į pasaulietinę ligoninę, kartais – į katalikišką. Maussas pastebėjo, kad skiriasi pasauliečių ir katalikių sesučių eisena. Pasaulietės dažniau lankosi kine ir mėgdžioja amerikiečių aktorių eiseną – juda gracingai ir vylingai. Katalikės sesutės kupinos atsidavimo, atjautos ir savęs išsižadėjimo. Jos nieko negundo – jos save aukoja. Jų laikysena nuolanki, o eisena nerangi ir lėta.
Tokia yra amišų laikysena, kai jie atsargiai juda triukšmingomis Niujorko gatvėmis, – atvykę iš tylios, uždaros bendruomenės Pensilvanijoje, nesidairo į šalis, laikosi vienas kito, bijodami pasimesti minioje – apsupti nenusakomos auros, atrodo, lyg egzistuotų kažkur kitoje plotmėje, keistoje trečioje dimensijoje. Juda tyliai, nepastebimai, nuolankiai.
Taip vaikšto katalikės slaugės Paryžiaus ligoninėse, taip vaikšto amišai Niujorke. Taip vaikšto tylūs ir keisti atvykėliai Vilniaus gatvėse – tokie svetimi savo šalyje. Ir – ar tikrai „savo“?
Eugene Weber savo studijoje „Peasants into Frenchmen“ rašė, kaip formavosi Prancūzija. Bretanės, Šampanės ir kitų provincijų valstiečiams, „Prancūzija“ ilgą laiką buvo mistinė idėja. Kažkas beprotiškai svetimo, tolimo ir išoriško. Valstybė buvo apibūdinama glausta formule: „Priklausymas be dalyvavimo“. Valstiečių bendruomenių integracija į dominuojančią kultūrą buvo ilga, sudėtinga ir skausminga. Dar daugiau, autoriaus teigimu, vieninga Prancūzija buvo kuriama prieš daugumos jos gyventojų valią, – „tai, kas įvyko, buvo labai panašu į kolonizaciją ir gali būti daug lengviau suprantama, jeigu šitai atsiminsime“.
Tam tikra vidinė kolonizacija. Metropolija kolonizuoja periferiją. Periferija – stebisi, mokosi, bando prilygti, neatsilikti. Kolonizuojamasis visuomet yra kitoks, ypatingas, paženklintas. Kolonializmo teoretikė Gyatri Spivak klausė: „Ar gali kolonizuotasis kalbėti?“ Kaip gali kolonizuotasis kalbėti ta kalba, kuri, natūrali ir savaime suprantama kolonizuotojui, jam, kolonizuotajam, yra svetima?
Ar gali kalbėti keisti ir tylūs atvykėliai Vilniaus gatvėse? Matyt, kad ne – jie negali kalbėti, nes jie paprasčiausiai pernelyg nustebę, žiūrėdami į soliariume įdegusius paauglių kūnus, aprengtus madingais drabužiais, atsainiai atstumiančius 8 litus kainuojantį puodelį kavos „Latte“, – kaip jie fotografuoja mobiliaisiais telefonais savo delno linijas bei manikiūrą ir griežtai, bet gracingai, su išmoktu reiklumu (kultūra, įsirašiusi į kūną...) atmeta nuo kaktos dažytų plaukų sruogą: „Ach!..“ Ir kokia gi neganda sudrumstė šį gražų jaunatvišką pasaulį?
Ką šiandien, XXI amžiuje, reiškia kilometrai ir atstumai? Londonas nuo Vilniaus – tik trys valandos kelio. Kretingalė, važiuojant autobusu, ko gero, penkios. Kartą rusė piešė pasaulio žemėlapį ant lentos – Baikalo ežeras buvo didesnis nei Atlanto vandenynas. Net ir patys tolimiausi atstumai, gerai panorėjus, įveikiami per keletą valandų. Net ir patys menkiausi nuotoliai gali būti neįveikiami.
