33 metų Maryna laukia prie stoties su trimis savo vaikais – Angelina, Marija ir Oleksandra, šalia jų supakuoti krepšiai. Jų kelionės tikslas – Rivnė, Vakarų Ukrainoje, ir ji sako, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik palikti vietą, kurioje ji ir jos šeima užaugo.
Jaučiamas nerimas
„Aš tiesiog jaučiu skausmą. Vis dar daug žmonių lieka ir nesupranta, kad gali mirti. Tai per daug pavojinga, ypač jei turi vaikų“, – pasakoja moteris.
Nors balandį atnaujinta JAV karinė pagalba, Rusijos pajėgos sugebėjo išlaikyti pagreitį. Sėkmę daugiausia lėmė didelis skaičius pėstininkų ir smarkūs apšaudymai.
Traukinio viduje karšta ir ankšta, žmonės dalijasi kupė, laukdami išvykimo. Gyvenimai sukrauti į lagaminus ir krepšius, kai kurie iš jų per sunkūs, kad juos būtų galima nešti be pagalbos. Daugelis vežasi namines kates. Žmonės susibūrę į vieną būrį, leidžiasi į 21 valandą trunkančią kelionę į nepažįstamą šalies dalį, nežinodami, ar kada nors galės sugrįžti.
Tetiana sako, kad jos butas Pokrovske trečiame aukšte buvo per aukštai, kad būtų saugus. Ji sėdi šalia 73 metų moters, vardu Nina, kurią Ukrainos kariai prievarta evakavo iš Kurachovos miesto, esančio už 32 kilometrų į pietus. Priešais ją sėdi Vera iš Novopavlivkos, kaimelio arčiau fronto linijos.
Karinės administracijos vadovas Serhijus Dobriakas sako, kad nuo rugpjūčio 10 d. išvyko 4,3 tūkst. žmonių, įskaitant 1 tūkst. vaikų, tačiau šiuo metu didžioji dalis gyventojų, apie 58 tūkst., lieka mieste, o tai rodo, kad Rusijos puolimas užklupo miestą netikėtai.
Liūdnas vaizdas
Rytuose, dar arčiau fronto linijos, vaizdas atrodo kiek liūdnesnis. Oleksandras Hamaniukas iš savanorių grupės „Rose on the Arm“ (angl. „Rožė ant rankos“ ) taip pat yra stotyje, iš namų išvedęs žmones į evakuacijos traukinį.
„Rusų kareiviai šaudė į automobilius, kai mes išvažinėjome“, – sako jis, purtydamas galvą ir su palengvėjimu šypsodamasis, kad grįžo į traukinių stotį gyvas.
Traukinys išvyksta 14:10 val. Tai specialus traukinys, kuris važiuoja kas aštuonias dienas, su 600 evakuojamų asmenų. Perkeltiems suaugusiesiems priklauso 2000 grivinų (43 eurų) per mėnesį persikėlimui ir dar 3000 grivinų (64 eurų) kiekvienam vaikui, tačiau jie apsigyvens neaiškios kokybės bendrabučiuose ar kituose bendruose būstuose
Pokrovskas kadaise buvo laikomas saugiausia vieta Donbase: tai buvo kelių ir geležinkelių mazgas, kuriame maždaug pirmaisiais karo metais nakvodavo žurnalistai, o fronto linija tuo metu buvo už 48 kilometrų. Pagrindinis jo viešbutis „Družba“ pernai rugpjūtį buvo susprogdintas ir žurnalistai persikėlė į kitą vietą.
Pasak Donecko srities gubernatoriaus Vadimo Filaškino, atkirtimas apsunkina tiekimo kelią iš Dniepro į svarbiausius Kramatorsko ir Slovjansko miestus rytuose, nors po diskusijų su kariškiais tiesiami alternatyvūs keliai.
Šiek tiek toliau į vakarus yra kitas Rusijos taikinys – anglių kasyklos. Pokrovskas yra vienintelė vieta Ukrainoje, kur gaminamos aukštos kokybės koksinės anglys, būtinos plieno gamybai ir labai svarbios karui. Strategiškai svarbi vieta ir pramonė yra pagrindinė priežastis, kodėl Kremlius nori užimti miestą.
Išaugo kainos
Pokrovske, traukiniui išvykus, 33 metų Katia, kasyklos apsaugos darbuotoja, ir jos draugė 40 metų Olia pasakoja, kad gyvenimas mieste jau blogėja. Ji persikėlė į Pokrovską ir nori išvykti iš ten, tačiau laukia, kol bus suremontuotas jos automobilis. Katia buvo priversta perkelti savo motiną, kuri serga diabetu, nes uždaroma paskutinė insuliną tiekianti vaistinė.
Kainos išaugo, nes uždaryti du miesto prekybos centrai.
Olia sako, kad kai kurie Pokrovsko gyventojai tapo sukčių aukomis – žmonės tariamai siūlo nuomotis būstą už viliojančias kainas internetu kitose Ukrainos vietose, tačiau pavagia užstatą. Žmonės, siūlantys gelbėjimo taksi paslaugas už tam tikrą kainą, ne visada atvažiuoja arba neturi žadėtos vietos automobilyje.
Kiti sako, kad yra pasiryžę pasilikti. 71 metų Valentina stovi gatvėje ir žiūri. Ji sako neketinanti palikti savo namų.
„Kad ir kas nutiktų, nutiks. Aš gyvenau savo gyvenimą. Mano tėvai palaidoti čia, kaip galiu palikti jų kapus? Tikiuosi, kad rusai nesiruošia manęs nušauti. Jei mano likimas yra mirti čia ir dabar, aš mirsiu čia ir dabar. Nors gal ir eičiau, jei mane apgyvendintų kitame name. Negaliu gyventi bendrabutyje“, – teigia Valentina.
Tuo tarpu evakuacija turi būti tęsiama. S. Dobriakas sako, kad miesto administracija turi dar savaitę pakuoti daiktus ir jis mano, kad galbūt 6 tūkst. gyventojų vis dėlto pasiliks.
„Rusai nesikeičia. Jie sunaikino Bachmutą ir Avdijivką, Tad kas gali nutikti Pokrovskui? – sako jis. – Jie atvirai sako, kad tai yra buferinė zona, kuri išvalyta nuo žmonių“.
