A. Kumpis savo socialiniuose tinkluose pasakoja, kad jo suplanuotas grįžimas į Lietuvą šiek tiek prailgo. Vyro teigimu, šiuo metu Ukrainoje trūksta ir personalo ir transporto tam, kad kariai galėtų atvykti į pozicijas.
„Na va, pagaliau mano paskutinė diena pozicijose prieš suplanuotą grįžimą į Lietuvą“ – taip maniau, kol nepasiekė žinia, jog šiąnakt mūsų pamaina neatvyks ir mes privalėsime čia pasilikti dar vienai parai. Nesinerviname, nes suprantame, kad trūksta ne tik personalo, bet ir transporto kariams į pozicijas pristatyti“, – savo „Facebook“ įraše dalinasi A. Kumpis.
Anot jo, pastaruoju metu sunkumų kyla ir mūšio lauke. Rusai per 8 kilometrus priartėjo prie Rytų Ukrainoje esančio Pokrovsko miesto. O siekdami sustiprinti savo flangus, okupantai pasuko į pietus, kur ir yra A. Kumpio ir kitų už Ukrainą kovojančių karių pozicija.
„Pajutome tai iškart, kai į mus dar intensyviau ėmė lėkti jų sviediniai. Vienas ką tik pataikė į kaimyninio namo viršutinį aukštą. Slepiamės daugiabučio pastato pirmojo aukšto laiptinėje, kur priešo artilerijai mus pasiekti sunkiau, ir laukiame kol jie iššaudys savo šios dienos arsenalą. Niekas nesiskundžia. Žinome, jog pėstininkams daug sunkiau. Kaskart praskrisdami virš jų ginamų priešakinių linijų, matome ten vykstančią dramą. Rusai mažomis grupėmis po 3-6 karius puola bangomis. Vieną sunaikintą jų grupę iškart keičia kita ir taip be paliovos.“, – pasakoja A. Kumpis.
Sunku atskirti kas už ką kovoja
Ukrainoje kariaujančio lietuvio teigimu, atstumas tarp ukrainiečių ir rusų karių yra itin sumažėjęs. O dažnai būna netgi sunku atskirti, kurie kariai yra Ukrainos kovotojai, o kurie rusų.
„Kartais tenka stebėti situacijas, kai kas nors iš kovotojų pakėlęs rankas išeina iš už priedangos, meta ginklą į šalį ir atsiklaupęs ant kelių laukia savo likimo. Tada, kurį laiką abi pusės, sekančios jį dronais, bando išsiaiškinti kieno čia karys. Kartais, išskridę link vieno taikinio, pakeliui gauname įsakymą sukti link kito, kur rusai ima į nelaisvę į apsuptį papuolusius mūsiškius. Ir tokio chaoso čia tik daugėja“, – tęsia jis.
Tiesa, A. Kumpis užsimena, kad paskutinė jo diena pozicijose praėjo be didelių nesklandumų.
„Taikinių buvo nuolatos ir daug, tačiau vadovybė nusprendė taupyti dronus, todėl išskridimų gavome ne kažin kiek. Dienos pabaigoje šiek tiek tenka nustebti, kai mūsų paimti atvyksta ne šarvuotas visureigis, o vadinamas “kablukas”. Turime trise su visa savo manta lįsti į aklinai uždarą šios transporto priemonės priekabą“, – dalinasi jis.
Rusai artėja
A. Kumpis pasakoja, kad beveik po dviejų valandų kelionės jis ir kiti kariai pasiekė Pokrovską. O porą valandų pamiegojęs bazėje, vyras susiruošia ir pajuda link Lietuvos.
„Pro automobilio galinio vaizdo veidrodėlį stebėdamas mažėjančius ir galiausiai tolumoje išnykstančius anglies kasyklų terikonus, nejučiomis pagalvoju, kad su pertraukomis šiame Rytų Ukrainos mieste praleidau virš metų ir kažin, ar dar kada nors į jį besugrįšiu. Rusų raketos čia atskriedavo ir anksčiau, o dieną prieš man išvykstant, miesto centre jau ėmė kristi ir artilerijos sviediniai. Net neabejoju, kad greitai šis, kažkada 60 tūkstančių gyventojų talpinęs, miestas bus nušluotas nuo žemės paviršiaus kaip neseniai Ugledaras, Bachmutas ar Avdiivka. Rusų pasaulis artinasi“, – savo mintimis dalinasi A. Kumpis.
