Kartą per savaitę, dažniausiai penktadieniais, į Šiaulių Nakvynės namų kiemą įsuka maršrutinis taksi, susodina gyventojus ir veža pietauti į „Grafaitės svetainę“. Mikriukas, sukoręs du reisus, perveža apie 30 gyventojų. Nakvynės namų gyventojai nė nežino, kam turėtų būti dėkingi už pietus malonioje atmosferoje. “Tik išgarbinkite, išgarbinkite tą žmogų, jau patys norėjome eiti redakciją dėkoti“, — sako.
Su taksi į kavinę
Penktadienis, lygiai pusė dviejų. Į Nakvynės namų kiemą įsuka maršrutinis mikroautobusas, į kurį sulipa penkiolika žmonių — tiek, kiek yra vietų. Likusieji palauks antrojo reiso.
„Labai ačiū, tai pirma savininkė, kuri mus taip šelpia“, — sako prie autobusiuko durų įsitaisiusi Virginija Denijeva, jau ketvirtą kartą važiuojanti pietauti į “Grafaitės svetainę“ ir kažkodėl šventai įsitikinusi, kad užeigos savininkė yra moteris. Na kaipgi, grafaitė juk...
„O jeigu vyras, tai tikrai nežinau, didelis ačiū, išgarbinkite nuo visų mūsų — dar niekaip netikėjau, kad taip gali būti“, — sutrikusi kraipė pečiai Virginija.
Virginija Nakvynės namuose apsigyveno prieš trejus metus, po to, kai sudegė jos barakas... Ir per tuos trejis metus taip pamaloninta sako esanti pirmą kartą... Moteris net susigraudina, tačiau nurijusi ašarą tęsia toliau: „Mums, kaip tokiems ubagėliams, tik džiaugtis ir džiaugtis, labai skaniai maitina, jau nepalyginsi nė su kuo — ir cepelinus, ir balandėlius didžiausius, dar pasirinkimą duoda — nori šnicelį, nori muštą vištieną“.
„Kam nesmagu išvažiuoti į tokią kavinė, juk tai — prabanga. Kavinė yra ne visiems įkandama, ten labai gerai duoda, kiekvienam po porciją“, — pritaria jauna mama Žaneta Valčiukaitė, ant kelių laikanti kelerių metukų sūnelį. Moteris sako Nakvynės namuose gyvenanti laikinai, kol gaus butą, dar truputėlį pasitaupysianti...
„Tai labai didelė parama, juk mes, gaunantys pašalpas, skaičiuojame kiekvieną centą, ir tas dešimt litų (tiek kainuotų pietūs) — kiekvienam iš mūsų labai jaučiasi“, — pritaria Dalė Vasiliauskienė. Moteris sako, kad būtų gerai, jei atsirastų daugiau žmonių, kurie galėtų paremti maistu, nes pinigas — tai kas, daug kas gali buteliuką nusipirkti, o štai sveikas maistas žmogaus sveikatai atsiliepia.
Į pokalbį įsijungia jaunas vyras: „Žmonėms su negalia iš viso sunku, o čia — atvažiuoja transportas, atveža į vietą, parveža“.
Žmonės prisipažįsta manę, kad tokia dovana bus tik prieš šventes, tad labai nustebo, kad pietauti buvo pakviesti ir po švenčių. Tai iš tiesų ne tik maistas, sakė autobusiuko keleiviai, o ir didelė pramoga.
„Žiemą pramoga, — įsiterpia Virginija, — Vasarą aš iš miško neišeinu: vis uoga, grybas, gėlytės, reikia prisidurti — kas tie trys šimtai, už lovą — 70 litų sumoki, lieka 200. Maisto talonai irgi kainuoja...“
Po neilgos kelionės mikroautobusas sustoja prie kavinės, žmonės sugura į vidų ir įsitaiso prie stalų, kas grupėmis, kas atskirai — po vieną...
Padavėjos atneša padėklus su kava, po to — barščius, kotletus su bulvių koše....„Laukiam, kaip karaliai, kol atneš“, — juokauja Žaneta. Šiandien bistro nedirba, paprastai lankytojai stoja su padėklais prie baro ir patys pasirenka norimus patiekalus.
Nori remti — organizuokis pats
„Grafaitės svetainės“ savininkas Laimonas Jurgilas jau antras mėnuo savo kavinėje kartą per savaitę nemokamai maitina 30 Nakvynės namų gyventojų. Sako, galėtų pamaitinti ar maistu paremti ir daugiau žmonių, tačiau niekaip neranda, kas padėtų organizuoti labdarą.
Verslininkas pasakoja iš pradžių nemanęs remti vien Nakvynės namų, norėjęs pagalbą skirti tiems, kam ji labiausiai reikalinga, tačiau greitai supratęs, kad ta pagalba niekam nereikalinga, tiksliau, niekas jos nenori organizuoti.
Verslininkas, pasikalbėjęs su Nakvynės namų administracija, teigia sužinojęs, kad „Caritas“ Nakvynės namų neberiame, nes esą nieko nebeturi. “Kaip “Caritas“ gali ką turėti, jei aš prieš šventes negaliu priskambinti pusę dienos — įsijungia faksas“, — pasakojo L. Jurgilas. Kavinės savininkas bandė ieškoti paramos gavėjų ne tik per “Caritą“, bet ir per socialinius darbuotojus, skambino į Socialinės rūpybos skyrių, per pažįstamus paliko savo telefono numerį, tačiau iš niekur jokio skambučio nesulaukęs.
„Tai kaip man padėti? Eiti su ruporu ir šaukti: visi eikite į “Grafaitę“ pavalgyti?“, — stebėjosi sistema L. Jurgilas.
Pašnekovas tikina, kad verslininkų, norinčių ir galinčių prisidėti prie paramos vargstantiems, atsirastų (paprašė taksi firmos paslaugos, savininkas geranoriškai sutiko, skambino į kelias didmenines firmas: atsakė, kad jokių problemų, remtų, prisidėtų), tik nėra institucijos, kuri paramą koordinuotų ir organizuotų. L. Jurgilas tikino, kad esmė — ne piniguose, tačiau verslininkams patiems ir suorganizuoti, ir suvežioti užima perdaug jėgų ir laiko.
Anot verslininko, Šiauliuose yra tiek visuomeninių organizacijų, kurios turėtų savo veiklumą deklaruoti ne tik prieš rinkimus. Beje, L. Jurgilas tvirtina iš pat pradžių visiems iškėlęs sąlygą, kad parama bus organizuojama be jokių politinių agitacijų, ir kad iš to reklamos nesidarytų nė vienas esamasis ar būsimasis politikas.
Kiek laiko ir kiek žmonių kavinė maitins, L. Jurgilas dar negalėjo pasakyti.
Niekada neatsižadėk
L. Jurgilas labdara užsiima ne pirmus metus, iki šiol daugiausiai remdavo vaikus. Tačiau šiuo metu, prisipažįsta kavinės savininkas, vaikai yra pamaitinti, jiems reikalingas kitoks dėmesys. Todėl L. Jurgilas savo lėšomis vasarą organizuoja vaikų namų auklėtiniams ar vaikams su negalia keliones į Klaipėdos delfinariumą, Palangą, pakviečia vaikus išsimaudyti baseine, pažiūrėti filmukus.
Padėti vaikams siūlo ir viešbutyje (L. Jurgilas yra ir viešbučio „Saulininkas“ savininkas — red.past.) apsistojusiems NATO kariškiams, kurie, anot pašnekovo, visada geranoriškai sutinka ir aktyviai įsijungia į bendravimą su vaikais, jų rėmimą.
Paklaustas, kas skatina verslininką krizės laikais imtis labdaros, L. Jurgilas atsako, kad šiandien dar gali pasidalinti duona ar maisto daviniu su tais, kuriems reikia.
„Mes nežinome, kad bus rytoj, gal rytoj ir pačiam teks eiti prie konteinerio...“, — sako verslininkas. Jam tekę matyti ir sutikti įvairiausių žmonių, atsidūrusių įvairiausiose situacijose...
„Pažiūrėkime, kiek verslininkų per krizę buvo bankų iššokdinti iš mersedesų, didžiulių pastatų ir arogancijos, kiek yra paslydusių versle, turėję problemų su alkoholiu“, — kalbėjo verslininkas...
Tuo tarpu Nakvynės namų gyventojai baigia pietauti, jų paimti atvykęs mikriukas atvežė naują partiją žmonių.
Prie atskiro staliuko kampe vidutinio amžiaus moteris irgi baigė valgyti. Iš manierų ir laikysenos matyti, kad jos gyvenime būta kur kas geresnių laikų.
Juodas švarkelis, po kaklu parišta raudona skarelė... Tačiau kalbėtis su žurnalistais moteris nenori. Tik išsitaria, kad važiuodama į kavinę visada pasipuošianti, o kaipgi kitaip, tai juk kavinė...
Paklausta, kodėl esanti tokia liūdna, moteris nusišypso: nėra lengva imti maistą iš svetimos rankos. Bet yra kaip yra, ir jau kitaip nebūsią, ji jau su viskuo susitaikiusi, o tokia penktadienio išvyka dar leidžia pasijusti žmogumi...
Nijolė KOSKIENĖ