Vienintelė pagalba – kepenų transplantacija, kainavo 10 tūkst. eurų, tačiau Eismanto šeima tokių pinigų neturėjo.„Išsipildymo akcija“ ištiesė pagalbos ranką ir šiandien Eismantas gali gyventi.
Gydytojai nieko nežadėjo
Būdamas šešių metų berniukas susirgo sunkia kepenų liga, gydytojai diagnozavo ketvirtąją formą. Pradžioje Eismantas gydėsi vaistais, tačiau buvo įspėta, kad jo gali laukti kepenų transplantacija: „Iš pradžių tikėjome, kad operacijos neprireiks, ligoninėje lankydavomės gana dažnai.
Kadangi Eismanto imunitetas buvo nusilpęs jis dažnai sirgdavo virusinėmis ligomis. Po ūminio bronchito jis pradėjo stipriai tinti, o sveikata komplikavosi ir jam pablogėjo.“
Metų gale šeima iš ligoninės neišeidavo, vaikas nyko akyse: „Reikėdavo lašelinių, vaistų, galiausiai gydytojai pasakė, kad jam reikalinga transplantacija.“
Gydytojai kreipėsi į užsienio šalis: „Lenkija atsisakė operuoti, nes ligonis pernelyg sunkus, o aš buvau netinkama donorė, dėl savo antsvorio. Pasiūlė kreiptis į Vokietiją, vokiečių atsakymo laukėme apie pusę metų.“
Gydytojai sakė, kad viskas Dievo rankose: „Mums jau nieko nebežadėjo, laukėme atsakymo iš Vokietijos, Eismantas geso akyse, gydytojai sakė, kad tokioje būklėje jis išgyvens tik mėnesį.“
Nežinioje ir neviltyje gyvenančią šeimą aplankė stebuklas: „Gavome patvirtinantį laišką iš Vokietijos, kad Eismantas bus operuojamas, paskirta data.“
Tačiau nuvykus į Vokietiją tyrimai užtruko: „Maldavau gydytojų, kad nelauktų, nes vaikas nebevaikščiojo, nebevalgė, tik miegojo. Nuo skausmo lovoje begulint prarasdavo sąmonę.“
Vokietijoje susikalbėti buvo sunku: „Mums padėjo lietuviai, vertėjai, bandėme kalbėtis ženklais. Vokietijoje gydytojai dar mėnesį laiko tyrė, tikėjosi, kad aš būsiu tinkama donorė.“
Po mėnesio Vokietijos ligoninėje šeima pasiekė gera žinia: „Atsirado donoras iš Belgijos, operacija praėjo sklandžiai, trūko 9 valandas, gydytojai buvo labai patenkinti Eismanto savijauta.“
Medicina skiriasi
Po kelių dienų reanimacijoje berniuką perkėlė į palatą: „Džiaugėmės, viskas ėjo į gerą pusę, bet Eismantui prasidėjo komplikacijos. Prasidėjo kraujavimas, pasigavo infekciją, pasidarė negera ir vėl 6 valandas jį operavo.“
Po dar vienos operacijos berniuką grąžino į palatą, liepė prižiūrėti mitybą: „Jis taip norėjo valgyti, buvo pasiilgęs sriubų ir visokio kito maisto.“
Vokietijos ligoninėje berniukas su mama gyveno dar kelis mėnesius: „Kalėdas šventėme ligoninėje, sūnus sveiko greitai, tačiau gydytojai norėjo apsidrausti todėl stebėjo jo būklę kelis mėnesius.“
Pasak mamos, medicina užsienyje nuo Lietuvos skiriasi, kaip diena ir naktis: „Netikėjau, kad ten tokia priežiūra. Visada šalia būdavo kelios seselės, jam nieko netrūko.
Mityba sudaryta kiekvienam pacientui skirtinga ir jos griežtai laikomasi. Produktai aukščiausios kokybės, vaisių ir daržovių vaikai galėjo valgyti kiek norėjo.“
Kai Eismantas gulėjo reanimacijoje mama šalia jo galėjo būti visą dieną: „Skirtingai nei Lietuvoje, šalia jo galėjau būti nuo ryto iki vakaro. Jau nuo 7 valandų ryto būdavau pas Eismantą, seselės į mane žiūrėdavo nesupratingu žvilgsniu, lyg su priekaištu, kad neleidžiu sau pasiilsėti, bet kaip ilsėsiuosi, kai mano vaikas guli ligoninėje.“
Šiandien Eismantas jaučiasi puikiai: „Juokiuosi, kad jis kaip iš narvelio būtų ištrūkęs, jo nepagausi. Ligoninėje praleidome apie dvejus metus, dabar jo pilna visur, nesitikėjau, kad vaikas dar kada nors taip atrodys, gydytojai padarė stebuklą.“
Pasak mamos, jei ne „Išsipildymo akcija“, tikriausiai šiandien Eismanto nebeturėtų: „Turiu draugu, giminaičių, bet tokios didelės sumos nebūčiau surinkusi. Kai gydytoja pasakė, kad yra galimybė gydytis Vokietijoje, nenumaniau, kad tai yra tokia didelė suma, beveik 10 tūkst. eurų. Kai išgirdau apie kokią sumą eina kalba, nutirpo rankos ir kojos.“
Iki šiol nesutramdydama ašarų, moteris dėkoja visiems aukojusiems žmonėms, jų dėka ji kasdien gali džiaugtis sūnaus šypsena.
