Rūta ilgą laiką dirbo mieste, mėgavosi kelionėmis po pasaulį, tačiau vieną dieną ji nusprendė išmėginti kitokį gyvenimą – imti jaunojo ūkininko paskolą ir pradėti gyvenimą kaime.
Rūtos tėvai – ūkininkai
Sąsajų su kaimu moteris turėjo dar iš vaikystės. Ji pasakojo, kad jos tėvai užsiėmė ūkininkyste, kasdien rūpindavosi augalais ir gyvuliais, dėl to kaimas moteriai buvo pažįstamas.
„Mano vaikystė visa praleista kaime, nes mano tėvai yra ūkininkaujantys. Tai aš tame gimiau ir užaugau. Tai tikrai man nebuvo svetimas gyvenimas kaime“, – pasakojo moteris.
Visgi, nors moteris turėjo galimybę kasdien stebėti ūkio darbus, įžvelgti teikiamų privalumų ir trūkumų, tačiau ji prisimena, kad mama stengdavosi ją atkalbėti nuo tokio gyvenimo būdo:
„Mano mama, kaip ūkininkaujanti ir tuo kasdienybėje užsiimanti, turbūt norėdama vaikams gero sakydavo, kad net negalvočiau ūkininkauti.
Tai sunkus ir kartais nepelnytai neteisingai atlyginimas darbas. Tai aš užaugusi tikrai negalvojau apie ūkį, o baigiau kineziterapijos studijas Kaune.“
Paklausė širdies balso
Rūta pasakojo, kad baigusi studijas ji nė neketino grįžti į kaimą. Tačiau neilgai trukus įsidarbino Utenoje, kur pradėjo nuomotis būstą.
„Po studijų iškart įsidarbinau pagal specialybę Utenoje. Tada dirbau centre, kaip kineziterapeutė su individualiais užsiėmimais.
Dar lygiagrečiai dirbau su krepšinio rinktinėmis, Lietuvos moterų futbolo rinktine ir kitais sportininkais. Tai dėl to man tikrai teko pakeliauti po pasaulį, dėl ko labai mėgau ir mylėjau šitą darbą. Tuo metu tikrai norėjau jį toliau ir tęsti“, – apie ankstesnį gyvenimą kalbėjo Rūta.
Visgi, moteris tuo pat laiku draugavo ir su savo būsimu vyru. Kaip Rūta pasakojo, atėjus laikui ir norui gyventi kartu, ji turėjo pasirinkti.
„Tuo metu draugavau su vyru, kuris buvo ūkininkas. Jis gyveno kaime, o aš nuomojausi butą Utenoje. Galvojome apie gyvenimą kartu, gal prie Utenos, gal Utenoje.
Bet, kai užeidavo tokia tema, jis visą laiką pratylėdavo arba nukreipdavo temą, leisdamas suprasti, kad jis nelabai norėtų gyventi net ir prie miesto.
O kai myli žmogų, tai bandai ieškoti kompromisų, bendrų sprendimų ir nusileidi saviems principams. Laiku ir vietoje pasimaišė jaunojo ūkininko parama.
Tai tuo metu susėdome su anytėle ir vyru ir priėmiau sprendimą, kad norėčiau pabandyti. Tai dar būdama kineziterapeute, tapau ūkininke. Taip ir pradėjau po truputį persikėlinėti į kaimą.“
Jautė didesnę finansinę laisvę
Nors Rūta ir persikėlė į kaimą, tačiau pasakoja, kad iki tol kaimui ilgesio nejuto. Visgi, ji pastebėjo, kad pradėjus ūkininkauti, piniginė tapo pilnesnė nei tik dirbant kineziterapeute.
„Dažnas rodiklis jaunam žmogui – pinigai. O yra taip, kad kineziterapijoje dirbdamas daugiau, tu neuždirbsi daugiau.
Tai man tas labai pradėjo jaustis, kai nuomodavausi butą, leisdavau pinigus mokesčiams ir man pačiai nelabai kas likdavo. O pradėjus ūkininkauti pastebėjau, kad daugiau yra tų pinigų, galėjau jaustis laisvesnė“, – apie finansinius skirtumus pasakojo moteris.
Visgi, tai nebuvo vienintelis skirtumas tarp miesto ir kaimo. Moteris tikino, kad darbas kineziterapijoje su žmonėmis turėjo savų niuansų, kurių tikrai nebūdavo ūkininkaujant:
„Ateidamas pas gyvulius tu gauni tarsi terapiją. Gyvuliai, kaip klientai, nesakys, kad masažuok vienaip, o ne kitaip, daryk taip, o ne taip. Jie tik pamirksi akutėmis, tu gali jiems išsikalbėti ir išsilieti. Tai labai man tas pradėjo patikti.
Apskritai, pradėjau jaustis savo vietoje ir ūkininkavimas vis labiau ėmė traukti. O didžiausias rodiklis buvo meilė vyrui (šyptelėjo).“
Gyvenimas kaime – savotiškos atostogos
Paklausta apie gyvenimo kaime ir ūkininkavimo privalumus, Rūta jų galėjo vardinti ne vieną. Tačiau pagrindiniai iš jų: vaikų auginimas, savas maistas ir poilsis.
„Labai džiaugiuosi galimybe auginti vaikus kaime. Neseniai turėjome darželio grupės ekskursiją pas mus ir labai jautėsi, kad vaikai nesusigaudo, kur višta, kur gaidys.
Džiaugiuosi, kad vaikams galima parodyti, kaip auga medis, kaip jį užauginti, ką reikia daryti su braške, kad ją užsiaugintum, kaip karvytes prižiūrėti, kad galima turėti arkliukus, viščiukus. Pas juos lavinamas atsakomybės jausmas.
Jie gauna ir fizinio aktyvumo, nes iš lauko juos prisišaukti į kambarį – sunku. Tai jie savo rankomis gali viską pačiupinėti, o aš nebijau, kad išsipurvins. Tai man čia didžiausias privalumas“, – džiaugėsi Rūta.
Ji taip pat tikino, kad gali užsiauginti sau maistą, o ir jaučiasi taip, tarsi atostogautų. Anot jos, didžiausias poilsis – galimybė išgerti kavos terasoje:
„Turiu ir tą laisvę kaime, galiu atsipalaiduoti. Dažnai manęs klausia, kaip atsipalaiduojat be atostogų. Tačiau, kai pagalvoji apie tai, atostogos juk yra ir kieme galėti atsigerti kavos. Tai man čia didžiausias poilsis, savotiškos atostogėlės.“
Apkalbų kaime – neišvengsi
Nors privalumų kaimas turi daug, tačiau Rūta atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaime yra savų niuansų. Pavyzdžiui, neprioretizuojamos tvarkyti kaimo vietovės bei apkalbos.
„Dabar, šiuo metu, man kaime jaučiasi, kad gyvename atokioje vietoje ir ji yra neprioritetinė. Prie mūsų yra žvyrkelis, o dėl vis labiau šiltėjančio klimato kyla dulkės. Žmonės praskrieja automobiliu ir tos dulkės ateina tiesiai į kiemą.
Kitas dalykas, kai mažas kaimukas, tai apkalbos sklinda labai greitai. Pavyzdžiui, vienas pasako, kad šiandien lis, o kitas pakeičia į tai, kad nelis. Na, pagražinimai visokie.
Mums, kaip jauniems žmonėms, tai minusas. Esame sulaukę ne vienų apkalbų, kas iš pradžių skaudindavo, bet paskui, su metais, keldavo tik šypseną. Galvodavome, kad jeigu apie mus kalba, tai gal kažką gerai darome.
O manau, kad tai vyksta dėl pavydo. Ūkininkauji, darai, nusiperki technikos ir eina kalbos, kad va čia pinigų turi. Tai jie gal pavydi, kad ne stikliuką kilnoji, o dirbi“, – atviravo Rūta.
Taip pat moteris prisipažino, kad kartais pasiilgsta maisto į namus užsisakymo. O ir parduotuvės galėtų būti arčiau:
„Va, maisto į namus tai tikrai pasiilgstu. Didelis privalumas, yapč, kai ir maži vaikai yra namuose. Aišku, ir tos parduotuvės galėtų būti arčiau, nes kai yra kaimo parduotuvė, tai ir kainos aukštesnės. O apie kitus dalykus net nepagalvoju, bandau savęs neapkrauti tokiais dalykais.“
