Niekada anksčiau apie gyvenimą kaime nesusimąsčiusi moteris šiuo metu gyvena vienkiemyje, kuriame, kaip tikina, nesimato nė vienų kaimynų.
Į kaimą kraustytis neplanavo
Visą savo vaikystę Eliza praleido Vilniuje. Moteris tikino, kad visuomet mylėjo šį miestą ir džiaugėsi tuo, ką jis gali pasiūlyti.
„Tiesą sakant, visą laiką augau Vilniuje ir kaip tik svajojau išsikelti gyventi arčiau centro. Tačiau neplanuotai gavosi išsikelti į kaimą“, – šyptelėjo Eliza.
„Iš pradžių planas buvo tik pasistatyti vasarnamį, atvažiuoti kartais pasibūti savaitgaliais. Bestatant jį, abiems su vyru pasidarė aišku, kad norisi praleisti kaime daugiau laiko. Tad adaptavome namą taip, kad jame būtų galima gyventi nuolatos“, – ryžtingu sprendimu dalijosi pašnekovė.
Moteris tikino, kad labiausiai ją sužavėjo kaimo ir gamtos skleidžiama ramybė. Nuolatinis miesto šurmulys ir taikymasis prie kitų jau buvo moterį išsekinęs:
„Mane pakerėjo gamta. Tyla ir ramybė. Mieste visada trikdė didelis skaičius žmonių, kaimynai ir tai, kad prie visų visuomet reikėdavo prisitaikyti.
Pamenu, vedant šunį mane erzindavo, kad reikia jam uždėti pavadėlį. Taip po truputį viskas dėjosi, dėjosi ir susidėjo.
O kai atvažiavau į kaimą, supratau, kad čia tu nuo nieko nepriklausai. Nori – trepsi, nori – miegi, nori – paleidi šunį.
Tai labai norėjosi, kad tai būtų ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis, kad galėčiau grįžti po darbo ir atsipalaiduoti. Norėjau, kad mano vakarai taptų tarsi atostogomis“, – svajonėmis dalijosi Eliza.
Gyvena išskirtiniame vienkiemyje
Elizos vienkiemis – ypatingas. Moteris tikina, kad nuo jos su vyru namo nesimato nė vienų kaimynų, juos supa pušys.
„Man mūsų vienkiemis yra ypatingas, nes esame pušyno apsuptyje. Tai juokėmės su vyru, kad namo išorinę apdailą norisi padaryti tokią, kokia yra Nidoje esančių namukų, kad jaustumėmės taip, tarsi už to pušyno būtų jūra“, – svajingai tarstelėjo Eliza.
Ji pridėjo, kad kaime netgi pailsėti pavyksta kitaip. Anksčiau gamtos malonumais ji mėgaudavosi tik savaitgaliais.
„Aš manau, kad grįžęs į namus, kur gali pasidžiaugti ir gamta, ir tokia vienatve, natūros apsupty, tai pailsi kitaip, nei kaip grįžęs į butą.
Nes mano poilsis bute būdavo kitoks. Reikdavo laukti savaitgalių, nes tik savaitgaliais pavykdavo kažkur ištrūkti. Ypač tai aktualu būdavo vasarą – kas savaitgalį planuodavau gal į parką nuvykti, gal dar kažkur.
O čia grįžti namo, pasiimi knygą ir eini į hamaką pagulėti. Tai atrodo, kad kiti tik per atostogas daro tokius dalykus“, – aiškino ji.
Sužadino aistrą senam hobiui
Persikėlusi gyventi į kaimą moteris džiaugėsi ne tik gamta, bet ir naujai pradėta veikla – gaminti ir dalintis kulinariniais įrašais savo socialiniuose tinkluose. Eliza pasakojo, kad visuomet svajojo tuo užsiimti, tačiau tik kaime tam atrado drąsos.
„Aš visada labai mėgau gaminti. Iš pradžių su mama, paskui viena. Čia tokia mano meditacija, hobis. Kažkaip sugalvojau gruodžio mėnesį, kad gal visai įdomu sukurti tokį profilį ir dalintis savo receptais.
Ilgai apie tai galvojau, bet man vis pritrūkdavo drąsos. Tačiau vyras pastūmėjo, kad turiu pradėti tai daryti. Jis man padarė laikiklį telefonui, kad galėčiau užkabinti jį ant spintelės ir iš viršaus filmuoti, kai gaminu.
Na, ir tada viskas prasidėjo. Pirmasis mano receptas – vėdarai. Reikėjo jį nufilmuoti ir sumontuoti, o to daryti tikrai nemokėjau. Tai mokiausi, googlinau, ieškojau informacijos. Dar tekstą parašiau, jį taisiau tris kartus, kad klaidų nepalikčiau.
Ta pradžia buvo sėkminga, mane iškart ėmė sekti žmonės. Aš maniau, kad pradžia bus sunkesnė. Motyvavo tai mane judėti pirmyn, kelti daugiau įrašų“, – apie realizuotą pomėgį pasakojo moteris.
Įžvelgia ir kaimo minusų
Nors kaimu moteris džiaugiasi, tačiau pridėjo, kad yra dalykų, kurių labai pasiilgsta iš gyvenimo mieste.
„Pasiilgau užsisakyti maistą į namus... Dar pasiilgau to, kai išeidavome mieste vakare į barą ir nereikdavo mesti „Vas-Ki-Či“, kuris vairuos namo, nes galėdavome tiesiog paprastai grįžti namo.
O dabar taip nebūna, reikia planuoti iš anksto, kuris turės vairuoti namo“, – gyvenimo kaime niuansais dalijosi moteris.
Taip pat atskleidė, kad nors ir turi savo daržą, tačiau kaime ji tikrai nemėgsta nei sodinti, nei ravėti:
„Man labiau patinka mėgautis gamtos teikiamais privalumais. Dėl to aš labai džiaugiuosi, kad mano vyrui patinka dirbti lauke.
Tiesa, dabar sodinu, turiu šiltnamį, turiu daržą, bet tuo užsiimu tik dėl to, nes norisi turėti savo vaisių ir daržovių. Man tikrai nėra taip, kaip kitiems, kad kasmet laukčiau, kada jau čia sėti, kada rankas kišti į žemę.
Taip buvo gal tik pirmus metus, o paskui jau pasidarė nebe taip. Gal dėl to, kad pradžia, tai buvo įdomu, bet paskui visada prisimindavau, kad reiks ravėti (juokiasi). O juk kanda vabalai, tu suprakaitavęs – menkas malonumas, tikrai nedžiugina.“
Davė patarimų visiems
Visiems skaitytojams, kurie svarsto apie galimybę persikelti į kaimą, Eliza turėjo kelis patarimus. Jais moteris ir pasidalijo.
„Pirmiausia, turi pasiruošti tam, kad reiks nemažai vairuoti. Be automobilio ir be teisių tikrai į kaimą nesikraustyčiau. Nebent patinka gyventi tiesiog kaime, be važiavimų į miestą.
Na, arba ieškoti tokio kaimo, kuriame labai patogus susisiekimas su miestu. Pas mus, pavyzdžiui, iki miesto važiuoja keli autobusai. Bet, tarkime, su mašina iki miesto centro atvykstame per 30 minučių, o su autobusu – per pusantros valandos.
Kitas dalykas, čia labai daug darbų, kaip ir su kiekvienu namu. O pas mus dar yra daug žemės, tai galybė lauko darbų. Ne kasdien galėsite pagulėti hamake ir paskaityti knygą. Tam irgi reikia nusiteikti“, – akcentus sudėliojo Eliza.
Viena tokia beda gali buti, kad truks bendravimo, todel laiks nuo laiko galima kur nors isvykti, kad gauti spalvu.
Ir pirties mes neturime, vilniuje maudomes. jei pastoviai ten gyvent, tai turbut reiktu savo pirti isirengt, arba pas kaimynus prasyt...
tualetas irgi tolokai bet tai manksta, kol nueini, tol ir truputi sustipreji, fiziskai pajudi, pasimankstini, todel nutukti sunkiau.
