Panevėžio šeimos namuose, kur glaudžiasi smurtą patyrusios moterys ir jų atžalos, Rasa (vardas pakeistas) gyvena tik dėl įstaigos vadovės Marytės Zabulionienės geros širdies. Iš miesto biudžeto remiami Šeimos namai už tai, kad pasirūpintų į bėdą patekusiomis ir kaimo gyventojomis, iš rajono Savivaldybės nesulaukia nė cento. Tačiau M.Zabulionienei gaila visų gyvenimo vėtomų ir mėtomų moterų. Rajono valdininkams – ne.
20-metė Rasa į Šeimos namų duris pasibeldė be cento kišenėje, netgi be būtiniausių higienos reikmenų, tačiau nešina brangiausiu turtu – dar tik keturioliktą gyvenimo dieną skaičiuojančiu sūneliu.
„Po gimdymo dvi savaites išgulėjau ligoninėje, nebuvo dienos, kad neverkčiau. Bijojau, kad ateis tas laikas, kai mane išrašys. Neįsivaizdavau, kur turėsiu eiti“, – pasakoja jauna mama.
Tądien, kai gydytojai pasakė krautis daiktus, išsigandusi Rasa susuko pažįstamo telefono numerį. Moteris neišmanė, nei kur eiti, nei į ką daugiau kreiptis.
Girdėjęs apie Panevėžyje vienintelę moterų užuovėją – Rožių g. įkurtus Šeimos namus, šis motiną su kūdikiu nuvežė tiesiai ten. Įstaigos direktorė M.Zabulionienė pasiūlė kreiptis į tuos, kieno pareiga pasirūpinti į bėdą patekusiais rajono gyventojais – į Savivaldybę.
Tačiau neturinti kur eiti ir sūnelį prie krūtinės glaudžianti jauna mama valdininkų nesugraudino. Rasai pasiūlyta išeitis: atiduoti vaiką į tokią pat įstaigą, kokioje užaugo pati – į globos namus. Pačiai mamai pastogės neliko.
Vietoj pagalbos – kaltinimai pastojus
Į Savivaldybę moterį atlydėjęs Valdas K. tvirtina vis dar negalintis atsitokėti po susitikimo su valstybės tarnautojais.
Globos ir rūpybos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė jam paaiškino, kad Savivaldybė prieglobsčio nesuteikia.
„Susidarė įspūdis, kad Savivaldybėje kažin ar kam rūpi, kur dėtis į bėdą patekusiam žmogui. Užuot pagelbėjus, prasidėjo kaltinimai, kodėl ji pastojo, kodėl anksčiau nepasirūpino, kur gyvens su vaiku. Lengva pasakyti – pasirūpink, bet ką daryti nė cento neturinčiai mamai? Juo labiau kad ji augo vaikų namuose, šalia niekada nebuvo galinčių patarti, pamokyti tėvų. Tai – ne išpuikusios, viskuo pertekusios panelės atvejis“, – stebisi Valdas K.
Jam pabandžius užsiminti apie galimybę Rasai gauti socialinį būstą, A.Paškevičienė puolė aiškinti apie metų metus stogo virš galvos laukiančius vargstančiuosius. Esą gali atsitikti ir taip, kad Rasa pastogę gaus po gero dešimtmečio.
„Negi rajone nėra vietos, kur bent jau laikinai galėtų prisiglausti mama su vaiku?“ – negali patikėti Valdas K.
Tačiau labiausiai Rasos pažįstamą pribloškė Panevėžio seniūno pasiūlyta išeitis.
„Patarimo atėjusiam prašyti žmogui seniūnas pareiškė, kad vaiką reikia atimti ir atiduoti į gyvybės langelį, o pačią mamą turbūt į Nakvynės namus siųsti. Mane šokas ištiko išgirdus tokią nesąmonę. Netekti vaiko jai būtų mirtinas smūgis. Alkoholikų vaikai numesti, neprižiūrimi, bet vis tiek jų niekas iš tėvų neatima, o čia mama nėra asociali, myli kūdikį, tik išsigandusi ir sutrikusi“, – pasakojo į pagalbą atskubėjęs vyras.
Valdas K. guodžiasi, kad tokių karčių žodžių negirdėjo pati Rasa – mama su kūdikiu laukė mašinoje.
Po pokalbio su Savivaldybės darbuotoja ir seniūnu Valdui K. neliko abejonių, kad valstybės deklaruojamas rūpestis tėvų meilės nepatyrusiais vaikais baigiasi tą pačią akimirką, kai jaunas žmogus uždaro globos namų duris.
Susitikimas su motina nesujaudino
Rajono vaikų globos namuose nuo septynerių augusi Rasa neturi pagalbos ranką jai galinčių ištiesti artimųjų. Jai buvo pasakyta, kad mama mirusi, o tėčio Rasa nėra mačiusi. Ji tik žinojo pasaulyje esanti ne vieniša – mieste, vaikų namuose, augo dar du jaunesni broliukai ir sesutė.
Tik visai neseniai Rasa išgirdo nesanti našlaitė. Tačiau susitikimas su motina be artimiausio žmogaus meilės ir šilumos užaugusios jaunos moters širdies nesuvirpino.
„Tokio motinos ir dukters ryšio, apie kokį pasakojama, nepajutau. Turbūt nepajuto ir mama“, – pripažįsta.
Ji nesiskundžia, kad gyvenimas nubloškė į globos namus.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
