Įvykdytas dar vienas gydymo įstaigų reformos etapas. Pasak ministerijos, jau turėtų būti prasidėjęs tikras rojus – taip vadinamais žaliaisiais koridoriais iš provincijos gabenami pacientai išskėstomis rankomis sutinkami aukštesnio lygio gydymo įstaigose, kur – aukščiausios rūšies medicininis aptarnavimas, aparatūra, veiksmingas gydymas...
O kaip yra iš tiesų?
Tiek pacientai, tiek rajono ligoninės medikai skina karčius reformos vaisius, kartais virstančius nesantaikos obuoliu. Kaip ir šiuo atveju.
Abejingumas ir korupcija?
Redakciją pasiekė elektroninis kaišiadorietės laiškas. Su pavarde, telefono numeriu ir atgaliniu adresu. Tik autorė prašė jų neskelbti, tad, gerbdami jos valią, taip ir darome.
Laiške rašoma:
„Rašau jums, nes nežinau, kur kreiptis.
Esu jauna moteris, dviejų vaikučių mama. Gyvenime buvo sunki situacija: turėjau rimtą traumą. Patekau į Kaišiadorių ligoninę. Norėčiau, kad parašytumėt, kaip baisiai čia elgiamasi su žmonėmis.
Papasakosiu apie viską iš pradžių. Po avarijos su greitąja buvau nuvežta į Kauno klinikas. Iš ten išrašė į Kaišiadorių ligoninę, tačiau Kaišiadorių ligoninė norėjo išsiųsti atgal į Kauną. Per didžiulius skandalus vis dėlto priėmė ir paguldė į nervų skyrių. Begulėdama ligoninėje pradėjau skustis gerkles ir kojos skausmais. Man buvo pasakyta, kad kiti gydytojai konsultuoti negali, kol guli skyriuje.
Ligoninėje gulėjau nuo pirmadienio, ketvirtadienį buvau išrašyta į namus. Tik ketvirtadienį sulaukiau kitų gydytojų konsultacijos, nors buvo puikiai žinoma, kad esu po avarijos su gana rimtomis traumomis. Jei ketvirtadienį būtų neišleidę į namus ir laikę skyriuje dar ilgiau, kada būčiau sulaukusi kitų specialistų konsultacijos, kada mane būtų apžiūrėję?
Kur pasidėti tam paprastam žmogui, jei net pas daktarus gydymo įstaigoje negali tikėtis tinkamos ir laiku suteiktos pagalbos?
Gydytojų net pavardžių neminėsiu, Lietuvėlė maža, gali tekti dar sugrįžti, tai po to visai nebežiūrės.
Atsiprašau, kad gal neišsamiai viską surašiau, ačiū už sugaištą laiką ir pagalbą paviešinant abejingumą ir korupciją net gydymo įstaigoje“.
Turėtų apžiūrėti
Paskambinę laiško autorei patikslinome faktus, sužinojome datą, kada moteris gulėjo Kaišiadorių ligoninės stacionare. Kaišiadorietė paaiškino, jog gydančios gydytojos prašė pakviesti traumatologą, nes labai skaudėjo po avarijos sužalotą koją, taip pat pageidavo LOR specialisto konsultacijos, nes labai skaudėjo gerklę, tačiau jai buvo paaiškinta, kad, kol guli atitinkamame skyriuje, kitų skyrių specialistai konsultuoti negali.
Jauna moteris sakė bijanti, jei tektų dar kartą pakliūti į Kaišiadorių ligoninę jai arba jos augantiems vaikams.
Apie pacientės skundą informavome Kaišiadorių ligoninės direktorių Vytautą Gilaitį. Kadangi tai buvo darbo dienos pabaigoje, o rytojaus dieną direktorius jau turėjo išeiti atostogų, V.Gilaitis pažadėjo nusiskundimą ištirti įpareigoti savo pavaduotoją Laimą Rudienę.
– Iš principo negali būti tokio atvejo, kad stacionare gydomo ligonio negalėtų konsultuoti specialistai iš bet kurio skyriaus, – sakė V.Gilaitis, tačiau išsamiau, pasak jo, galima komentuoti tik susipažinus su konkrečiu atveju.
Tarp pinigų ir paciento
„Konkretus atvejis“ visu skaudumu atsivėrė pokalbyje su Kaišiadorių ligoninės direktoriaus pavaduotoja L.Rudiene. Išnagrinėjusi pacientės ligos istoriją, pavaduotoja išsamiai nušvietė, ką gali ir ko negali gydantis gydytojas įvykusios reformos „šviesoje“.
Pirma. Pagal galiojančią tvarką pacientė iš viso negalėjo gulėti Kaišiadorių ligoninės stacionare, ją privalėjo gydyti Kauno klinikos, nes Kaišiadoryse po paskutinio sveikatos įstaigų reformos etapo apskritai neliko tokio skyriaus, kur galėtų būti gydomi panašūs pacientai. Moteriai Kauno klinikose diagnozuota galvos smegenų trauma, Kaišiadorys neturi nei atskiro nervų, nei traumatologijos skyriaus, tad pacientė buvo paguldyta vidaus skyriuje. Tai – ne vienintelis atvejis, kai rajono ligoninei tenka priglausti „didžiojo savo brolio“ atsiųstą pacientą, nors tai ir prieštarauja galiojančiai tvarkai. Negi išvysi žmogų į gatvę?
Pasak L.Rudienės, pacientai, gydomi stacionare, bet kokiu atveju yra apžiūrimi įvairių specialistų, esant skubios pagalbos poreikiui. Ar skubi pagalba būtina, ar ne, sprendžia gydantis gydytojas. Šiuo atveju pacientę gydžiusi gyd. R.Matulevičienė skubios pagalbos poreikio neįžiūrėjo, nes, pasak ligoninės direktoriaus pavaduotojos, pacientė buvo visapusiškai konsultuota Kauno klinikose, nekarščiavo. Gydanti gydytoja buvo užsakiusi traumatologo konsultaciją dieną prieš pacientės išrašymą, tačiau ji neįvyko – moteris apžiūrėta tik prieš išleidžiant į namus, kas, kaip sakė L.Rudienė, tokiu atveju yra normalu – nuo pageidavimo iki konsultacijų tepraėjo keturios dienos.
Nors laiško autorė pokalbio metu mums sakė, kad išleidžiant namo konsultavęs traumatologas nustatė, jog užspaustas kojos nervas, direktoriaus pavaduotoja pacientės ligos istorijoje tokios diagnozės nerado – konstatuotas kryžmens ir apatinių galūnių sumušimas. O štai LOR specialistas nustatė moteriai sinusitą, kuris, matyt, pacientę kamavo jau skyriuje. Tačiau tai, L.Rudienės teigimu, nėra pagrindas skubiai pagalbai, kuri yra griežtai reglamentuota.
Kas teikia skubias konsultacijas, jei Kaišiadorių ligoninėje nėra daugelio buvusių skyrių? Tai atlieka Kaišiadorių ligoninės poliklinikos gydytojai, kurie iš esmės stacionare nedirba ir eidami pas pacientą turi mesti savo tiesioginį darbą ir už kabinetų durų palikti laukiančius pacientus. Norėdamas užtikrinti daugmaž normalų ligoninės funkcionavimą atlikti šias pareigas savo įsakymu yra įpareigojęs ligoninės direktorius.
Tačiau ryždamasis skirti stacionare gulinčiam pacientui tokias konsultacijas, gydantis gydytojas turi būti labai budrus. Praktiškai jis atsiduria tarsi tarp dviejų girnapusių – paciento, kuris laukia pagalbos, ir galiojančios tvarkos, pagal kurią už panašias konsultacijas Teritorinė ligonių kasa įstaigai nieko neapmoka. Reikalaudamas didesnio kiekio ne skubios pagalbos konsultacijų gydytojas praktiškai stumia savo įstaigą į bankrotą, nereikalaudamas – praranda paciento pasitikėjimą. Užtat konsultacijos išrašant į namus yra apmokamos, todėl, jei atvejis nėra skubus, linkstama lukterėti kelias dienas, kad viskas vyktų taip, kaip numatyta, ir už darbą ligoninei būtų apmokėta. Štai į tokią situaciją pateko ir mūsų laiško autorė.
Normalu, kas nenormalu?
Taigi tai, kas eilinį žmogų varo į neviltį ir atrodo netgi korupcija, sveikatos priežiūros reformų kūrėjams bei vykdytojams – tobula tvarka. Normalu, kad pajutęs skausmus „laisvas“ žmogus eina pas specialistą, o gulintis ligoninėje, jei nėra prie mirties, turi palaukti. Normalu, kad ligoninėje panaikinti gyvybiškai skyriai, tačiau aukštesnio lygmens įstaiga vis tiek siunčia gydytis jų reikalingus pacientus. Normalu, kad už tas pačias gydymo paslaugas tretinio lygmens įstaigoms (pvz. klinikoms) mokama dešimtis ir net šimtus kartų daugiau, nei baigiamoms nustekenti rajonų ligoninėms. Visa tai, esą, gydymo paslaugas priartino prie žmogaus. Tačiau kažkodėl tie žmonės, kaip matome, visai nesidžiaugia.
Ir todėl filosofas A.Juozaitis, prieš keletą metų prie Seimo rūmų sakęs kalbą su plyta rankoje, man neatrodo nei nekultūringas, nei „trenktas“.
O šiaip – visada galima rinktis tarp nuostatų ir žmoniškumo. Kiekvienam...
Romualda SUSLAVIČIENĖ
