Ten, kur Europa pasitinka Aziją, vėjas į veidą pažeria šimtus rytietiškų kvapų. Paglostęs skruostus, šelmis siauromis ir raitytomis gatvelėmis nuskuba gilyn į trijų tūkstančių mečečių miestą. Vartais į Aziją vadinamame Stambule, kuris buvo trijų didžiausių imperijų – Romos, Bizantijos ir Osmanų – sostinė, netrūksta ryškių spalvų, egzotikos ir pramogų. Čia gimsta prieskoniai, raštuoti kilimai, spalvoto stiklo šviestuvai ir pasakiško grožio keramikos dirbiniai.
Graikų, romėnų ir senovės Rytų tautų meno bruožų persunktas Turkijos menas formavosi veikiamas ir krikščionybės, ir Korano. Žinomiausias šalies fajansas gimdavo Iznike ir Stambule. Šalia Šv. Išganytojo bažnyčios Choroje, kurią puošia puikios bizantiškos mozaikos ir freskos, veikia Choros keramikos dirbtuvė Firca, visame Stambule garsėjanti porceliano, fajanso ir molio dirbiniais, pagamintais pagal anksčiau Turkijoje klestėjusių kultūrų technologijas ir išmargintų tradiciniais, tūkstantmečių istoriją menančiais raštais.
Prie atlapotų Fircos durų pasitinka ilgametis dirbtuvės šeimininkas Fahrettin Iscan ir šypsodamasis kviečia užeiti. Mėlynos langų vitrinos irgi vilioja smulkiausiais raštais – jais išmarginti aukšti ir gracingi ąsočiai, amforos, puodynės, lėkštės, žvilgančios plytelės ir dubenėliai iš raudono ir balto molio.
Įsibrovėlį į keramikos meno karalystę tuoj apsupa istorija. Ir mažų, ir gigantiškų, net žmogaus ūgiui prilygstančių indų formos, raštai ir iš jų sudėlioti ornamentai mintyse pažadina vaikystėje skaitytas Šahrazados pasakas, prikelia prisiminimus apie hetitus, finikiečius ir kartaginiečius. Akys raibsta nuo spalvotų taškelių, gėlyčių ir lapelių, kuriais kruopščiai ištapytos salėse išdėstytos vazos. Kiekviena jų turi savo istoriją, savo sielą ir savo paskirtį.
Pasieniais išrikiuotos aukštos hetitų vazos siaurais ilgais kaklais. Tokiose jūreivių žmonos rinkdavo savo ašaras, kai vyrai išplaukdavo į jūrą. Taip jų gedėdavo, kad kartais priverkdavo sklidinas ne tik pusmetrio aukščio, bet ir dvimetrines vazas. Grįžęs vyras didžiuodavosi ir džiaugdavosi verksne žmona, apipildavo ją dovanomis.
Rato formos hetitų ąsočiai su didele skyle viduryje skirti vynui į stalą patiekti. Prakišęs pro skylę ranką, šeimininkas tokį užsimesdavo ant peties ir juo nešinas skubėdavo pripildyti svečių taures. Pildamas vyną į taurę, jis palenkdavo ąsotį ir kartu nusilenkdavo svečiui, parodydamas pagarbą.
Tolimiausios salės sienos nukabinėtos dailiomis keraminių plytelių kompozicijomis. Čia kasdien meno kūrinius lipdo ilgametis dirbtuvės meistras Baris Ozarikca, tačiau šiandien jam laisvadienis. Jo darbo vietoje įsitaisęs Aydin Ozdemir žiedžia naują molinę vazą. Paspirdamas koja suka ratą, ant kurio iš rudo gabalo rankomis formuoja elegantišką kūrinį. Kiekvienas, užsukęs į Fircą, gali stebėti dirbantį kurį nors menininką, jei atvyksta tinkamu laiku.
Šalia nagingojo meistro palinkęs mokinys Tuncay Koc akylai stebi jo darbą ir stengiasi įsidėmėti smulkiausias detales. Tuncay – dar tik mokinys, jo laukia ilgas istorijos ir meno pažinimo kelias bei daugybė metų praktikos. Tik tada Tuncay užsitarnaus meistro vardą ir galės tapti garbingu meistru. Kad ir kokie puikūs būtų, Fircos mokinių darbai nei eksponuojami, nei parduodami turistams. Tuncay teks keletą metelių palūkėti, kol vitrinose atsiras ir jo rankų darbo šedevrų.
Pasak Choros dirbtuvės šeimininko Fahrettino, istorinės keramikos verslas jau daugiau kaip du šimtmečius priklauso Fircos šeimai iš Kapadokijos. Stambule veikia dvi Fircos dirbtuvės, o kitos dvi yra Kutahijoje ir Nevsehire. Fircos šeima sukūrė net atskirą mokslo sistemą, kad tinkamai paruoštų keramikos meistrus atkurti istorines senovinių indų replikas. Pradedantysis menininkas pirmuosius penkerius metus tėra tik mokinys. Visą šį laiką jis stebi, mokosi ir mėgina kurti. Po penkerių metų stebėjimų ir mėginimų mokinys gali tapti studentu, tačiau tik tuomet, jei išlaikys mėnesio trukmės egzaminą.
Nors studentų darbus jau galima parduoti, tačiau Fircoje jie laikomi atskirai nuo meistrų darbų. Juk studentas – dar ne meistras. Jei nori tapti meistru, studentui reikia mokytis amato dar devynerius metus. O po jų laukia vienerių metų trukmės Meistriškumo egzaminas. Tik jį išlaikęs studentas tampa keramikos meistru.
Dvidešimt penkerių Tuncay pasiryžęs susieti likusį savo gyvenimą su keramika. Fircos dirbtuvėje jis praleido tik pirmuosius metus. Kol kas vienas iš jo darbų – vaišinti dirbtuvės svečius arbata. Kitas – pasakoti jiems apie senovinę indų ir ąsočių paskirtį, trečiasis - studijuoti istoriją ir mokytis.
Pasak Tuncay, pagaminti ir išpiešti nedidelę lėkštę užtrunka savaitę, mėnesį, o kartais - ir tris, nelygu kokią techniką meistras naudoja ir kokius ornamentus tapo. Didelės vazos piešiamos ir metus, ir du. Ne taip paprasta pagaminti Otomanų imperijos ar hetitų keraminių indų replikas, kurių kiekviena detalė – meno šedevras. Kadangi ornamentai neįtikėtinai smulkūs, dažniausiai susidedantys iš mikroskopinių taškelių, meistrai dirba tik keturias valandas per parą, stengiasi apsaugoti akis.
Fircos dirbtuvėje-muziejuje galima ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti meistriškų senovinių indų kopijų, kurių originalai eksponuojami Stambulo Archeologijos muziejuje arba tobulų Mėlynosios mečetės keraminių plytelių mozaikų kopijų. Priklausomai nuo dydžio, naudotų medžiagų, technikos ir įdėto darbo tokie indai ir plytelės kainuoja nuo kelių dešimčių iki keliasdešimties tūkstančių eurų.
