Sostinės Kalvarijų turgus kaip atskiras pasaulis: maisto produktai čia nėra pigesni nei parduotuvėje, o elektronikos prietaisai mena praėjusią epochą. Užtat drabužių turguje galima rasti madingų, patvaresnių ir pigesnių.
Savaitraštį „Ekonomika.lt“ į sostinės Kalvarijų turgų tyrimui atlikti palydėjo savo srities profesionalai – Laurynas Vilimas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius, Edas Palionis, mobiliųjų telefonų prekybos tinklo „Mobili linija“ direktorius, bei dizaineris Robertas Kalinkinas, vadovaujantis savo menų studijai.
Mėsa nuo grindų
Lankytojams įėjus į mėsos paviljoną, nuo vieno prekystalio po svečių kojomis išsyk žnektelėjo rūkytos dešros gabalas. Pardavėja mūsų mandagiai paprašė produktą pakelti ir netrukus vėl padėjo į lentyną. „Vienas iš pavyzdžių – kažkas tą dešrą nusipirks. Bet jų nesukontroliuosi“, – sako L. Vilimas.
Jo teigimu, vartotojai neigiamai reaguoja į aplaidumo atvejus. „Vienos dešrytės kaina visame prekybos centre yra miniatiūrinė, todėl verslininkai orientuojasi į kokybę, sanitarines sąlygas, kad pirkėjas būtų patenkintas“, – tikina turgaus palydovas.
Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas Saulius Surginevičius teigia: prekiautojas jokiu būdu negali ant žemės nukritusio nesufasuoto maisto produkto dėti ant prekystalio prie švarių maisto produktų – taip jis užteršia kitus gaminius.
Dar turguje produkcijos aprašymuose per mažai detalių: neaišku, ar siūloma mėsa yra šoninė, nugarinė ar sprandinė – reikia klausti. Pasak inspektoriaus S. Surginevičiaus, produktų ženklinimo neatitikimai yra dažniausias pažeidimas Kalvarijų turguje.
Anot L. Vilimo, turgaus privalumas nebent tas, kad pardavėjos atpjauna produkto ir duoda paragauti.
Liko tik legenda
Vaikštinėjant tarp prekystalių ir šaldytuvų akys užkliūna už Mažeikių mėsinės dešros, kurios kilogramas Kalvarijų turguje kainuoja 12,90 lito. Toks pat gaminys prekybos centre atsieina litu mažiau, o jeigu dar akcija – tai mažiau kaip dešimtinė.
Šiame mėsos skyriuje bene brangiausiai tektų mokėti už šalto rūkymo jautienos kumpį – 60 litų už kilogramą. Prekybos centre galima rasti importinio kumpio ir už 130 litų.
„Kalvarijų turgus yra brangus – čia miestiečiai ateina iš inercijos. Kainos nėra stebuklingos“, – pastebi L. Vilimas.
Jo manymu, iš turgaus liko tik legenda. „Produktų kainų skirtumas susidaro ne iš kosmoso – tai dėl mokesčių vengimo. Tai iškraipo konkurenciją. Jeigu viskas būtų tvarkinga ir kultūringa, aš tikrai nebūčiau nieko prieš. Manau, parduotuvės yra atidžiau ir paprasčiau kontroliuojamos negu čia esantys pardavėjai“, – sako prekybininkų atstovas.
Sykiu jis pasidžiaugė, kad šalia tokių sovietinį provincialumą išsaugojusių turgaviečių randasi šiuolaikiškų turgelių, kuriuose pristatoma produkcija iš ekologiškų ūkių.
Vidutiniškai šviežia
„Pašom ponai! Lietuviška žuvis. Šiandien atvežta“, – lankytojus žuvies paviljone pasitinka vaikinas. Apžiūrinėdamas žuvies asortimentą, savaitraščio konsultantas pastebi, kad produkcijos išdėstymas ir pateikimas yra paprastas, primityvus ir net nepatrauklus. Maža to, ryklys čia tampa „rikliu“, o lynas – „linu“.
„Maximoje“ visokio šūdo prifasuota, – pradeda kalbą žuvies pardavėja, – Čia žmonės patys pasirenka, ko jiems reikia, o parduotuvėje nepasirinksi. Nueisi, nupirksi, sumokėsi.“
„Bet ir parduotuvėse galima pasirinkti – yra visokių stendų“, – oponuoja jai L. Vilimas.
„Kur? O ko ten prikišta? Čia ateini ir pasižiūri, o ten negalima, – teigia moteris. – Jūs man neaiškinkit: aš viską žinau. Ne pirmą dieną dirbu. 16 metų!“
L. Vilimas iškart reaguoja: taip, turguje kultūra kitokia – čia įprasta prekes čiupinėti: „Matyt, vyresnės kartos žmonėms tai imponuoja, bet man asmeniškai patinka tvarka, sterilumas. Įsivaizduojate, kiek kartų per dieną ją pačiupinėja, pažiūrinėja, palaižinėja?“
Aptinkame į vandenį sumerktų ir jau ne „pirmos jaunystės“ plekšnių pavytusia oda. Pardavėja, paklausta, ar žuvis šviežia, rusiškai atsako – vidutiniškai. „Čia tas pateikimas! – nusistebi prekybos įmonių atstovas. – Patrauklumo jie atsisako.“
Populiari rūkyta atlantinė skumbrė Kalvarijų turguje kainuoja 22,90 lito. Prekybos centre tokios žuvies kaina 16–20 litų už kilogramą, nelygu šaltai ar karštai rūkyta.
Kaip ant podiumo
„Žiūrėk, kokios įspūdingos tamprės su tiulio įsiuvais! Ar matei kur tokias? Net ant podiumo tokių nesu matęs“, – žygį po prekeivių pavėsines ir paviljonus entuziastingai pradeda dizaineris Robertas Kalinkinas.
Sutariame, kad drabužiai turguje tokia pati greitosios mados (angl. fast fashion) produkcija, kokia platinama tinklinėse parduotuvėse. Mados kūrėjas pastebi, kad čia galima rasti kokybiškesnį produktą nei parduotuvėje.
„Žiūrėk, kokios baltarusiškos kelnės – trikotažas. Medvilniniai chalatėliai dar dešimt metų pragulės močiutės spintoje ir neišbluks – to negali pasakyti apie tuniką, pirktą prekybos centre. Išskalbus spalvos išdega“, – audinių kokybę lygina dizaineris.
Apžiūrime 35 litų vertės kelnes. Tiesa, dermantininis dirželis jau yrantis, bet juk galima susitaikyti. „Normali kaina, – skaičiuoja R. Kalinkinas. – „Zaroje“ nusiperki tuniką ar švarką – vienkartinį daiktą, skirtą gražiai atrodyti, kurio paskirtis nėra dėvėti kasdien.“
Įvertiname vyrišką pieno spalvos kostiumą, puošiantį manekeną. „Man jis klaikus. Ir audinys, ir pasiuvimas, – sako dizaineris. – Pirmas pigaus daikto požymis – polivinilinės etiketės. Jei jas bent paslėptų kišenėje, atrodytų prabangiau.“ Palydovas juokauja, kad turguje siūlomi kostiumai tinka nebent dviems progoms: laidotuvėms arba vestuvėms.
Tačiau šalia aptinkame siuvinėtą triko už 55 litų. „Aš tokį pasiūčiau nebent už 400 litų, ir tai senai draugei“, – palygina kainas dizaineris.
Prasilenkiame su turgaus pirkėja. „Stilinga mergaitė – ko ji čia ieškojo, agurkų? Matyt nusipirko ir karolius už 5 litus, – atsisuka R. Kalinkinas.
Telefonai – anos eros
Galiausiai su mobiliųjų telefonų prekybos ir remonto tinklo vadovu užsukame į vieną kioską turguje, kuriame siūlomi vos 4 naudoti mobilieji telefonai. Didžiąją prekystalių ir vitrinų vietos užima senesnių modelių telefonams skirti korpusai.
E. Pangonis minutėlę apsidairo po asortimentą ir duria laukan: „Jie nieko čia neturi. Jeigu telefono prekyboje nebėra dešimtmetį, kam tie korpusai“, – sako „Mobiliosios linijos“ vadovas.
Kitame paviljone aparatų modeliai siūlomi brangesni – už 230–300 litų. „Neturiu ką ir pasakyti: telefonai 3–5 metų senumo, – neliko sužavėtas pasiūla turguje E. Pangonis. – Čia verslas elgiasi nekonkurencingai.“
Paskutiniame aplankytame taške pasirinkimas jau didesnis. „Bet čia jau net ne telefonai, o antikvarai“, – sako kviestinis savaitraščio ekspertas. Štai klasikinė, prieš 11 metų prekyboje pasirodžiusi „Nokia 6310“ prekeivių siūloma už 135 litus. „Palyginti nebrangiai“, – įvertina E. Pangonis.
Savaitraščio konsultantas reziumuoja, kad Kalvarijų turgus nėra ta vieta, kur verta ieškoti mobiliųjų telefonų. „Skirtingai negu turguje parduodamų daržovių, telefono pats neužauginsi. Štai trečiadienį pas mus buvo akcija – 39 litai už telefono aparatą. Nenaudotą, su visais mokesčiais“, – palygino jis.
FAKTAI: Kalvarijų turgus
Kalvarijų turgavietė oficialiame šaltinyje pirmą kartą paminėta 1903 metais.
Turgų valdo įmonė KTVG.
Turgui vadovauja Gediminas Čaikauskas, į šias pareigas pasiūlytas Liberalų ir centro sąjungos.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kasmet atlieka planinį turgaus patikrinimą, bet inspektoriai čia užsuka beveik kasdien.
Pernai Vilniaus savivaldybė išrinko mįslingą investuotoją turgavietei rekonstruoti.
Turgus turi būti atnaujintas per ateinančius kelerius metus.
Koncesininkas turės investuoti 25 mln. litų.
Marijus ŠIRVINSKAS, Gabija SABALIAUSKAITĖ
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 26 (89), liepos 30-rugpjūčio 5 d.), rubrikoje „Lietuvoje“.
