Praėjusiais metais Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras išleido įspūdingą knygą – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio – įžymaus valstybininko ir politiko, paskutiniojo LDK iždininko, diplomato, vieno iš 1794 m. sukilimo vadovų Lietuvoje, pagaliau populiarumo neprarandančių valsų, maršų, mazurkų, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriaus – „Atsiminimų“ pirmąjį tomą. Keturi M. K. Oginskio „Atsiminimų“ tomai, aprėpiantys 1788-1815 m. laikotarpį, buvo parašyti prancūzų kalba ir 1826-1827 m. išleisti Paryžiuje. Vėliau jie buvo išversti į lenkų kalbą ir 1870-1871 m. išleisti Poznanėje. Lietuviškai jie pasirodo pirmąsyk.
Jaudinanti knyga apie Abiejų Tautų Respublikos agoniją ir valstybės žlugimą. Parašyta išmintingo valstybininko, plataus akiračio diplomato, skvarbaus analitiko, europinio masto intelektualo, pagaliau kilnaus žmogaus ir nuoširdaus tėvynės patrioto. Prisipažinsiu atvirai: perskaitęs šiuos atsiminimus šiek tiek kitomis akimis ėmiau žiūrėti ir į 1791 m. gegužės 3-sios konstituciją. Esu pasisakęs prieš šios konstitucijos sureikšminimą ir iškėlimą į valstybės mastu atmintinų dienų rangą, tačiau M. K. Oginskio veikalas mažų mažiausiai padeda geriau suprasti argumentus tų, kurie mano esant tikslinga šio įvykio neužmiršti.
Nežadu čia rašyti M. K. Oginskio „Atsiminimų“ recenzijos, nors jie tikrai to verti. Ne ta vieta, ne tas tikslas. Ir apie Gegužės 3-osios konstituciją, tikriausiai, dar bus progų pasisakyti, nes to įstatymo projektas, manau, dar bus ištrauktas iš Seimo stalčių. Šią knygą prisiminiau todėl, kad ją skaitant, nors rašoma ten apie įvykius, vykusius mūsų žemėje daugiau kaip prieš 200 metų, prieš akis nepaliaujamai kilo dabarties politinių scenų vaizdai.
Kokia buvo valstybės ir visuomenės būklė Abiejų Tautų Respublikoje XVIII amžiuje? Tuo metu, kai kaimyninėse valstybėse kilo galingos absoliutinės monarchijos, su milžiniškomis nuolatinėmis armijomis, kai visas valstybės gyvenimas ten buvo paklusnus valstybės valdžiai, t.y. monarchui, Lietuvos ir Lenkijos valstybė išgyveno visiško pakrikimo laikus – Respublikos karalius neturėjo jokios valdžios. 1781 m. karinį pasirengimą turinčių karių valstybės kariuomenėje ir suaugusių šalies gyventojų vyrų santykis buvo 1:472. „Juokinga statistika, – rašo britų istorikas Normanas Davies, dviejų tomų veikalo „Dievo žaislas. Lenkijos istorija“ autorius, – palyginti su Prancūzija (1:153), Austrija (1:90), Rusija (1:49) ar Prūsija (1:26)“.
Teoriškai Abiejų Tautų Respublikoje visą valdžią turėjo patys piliečiai, t.y. bajorija, bet iš tiesų ji nieko negalėjo. Ji telkėsi apie tarpusavyje besivaidijančius didikus, kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįstengiant įsitvirtinti, seimai faktiškai tapo visiškai neveiksnūs ir krašte nebeliko jokios valdžios. Svetimųjų papirkinėjimams ir didikų savivalei sąlygos buvo tobulos, kadangi visuomet buvo galima surasti tokių, kurie už pinigus leistų sau puikuotis savo liberum veto teise ir sugriauti bet kokius bandymus išvesti šalį iš permanentinės krizės.
M. K. Oginskis taikliai pastebi, kad „kol Rusija, Austrija ir Prūsija stiprėjo, tobulino valdymo sistemas, skatino žemdirbystės, pramonės ir prekybos vystimąsi, globojo mokslą ir meną, Lenkija vis labiau skurdo, smuko visose srityse ir pati sau rengė sunkų likimą“.
Bajorijos švietimas buvo labai žemo lygio. Menkose mokyklose, kaip ir XVII a., tebuvo mokoma klasikinių kalbų, eilėraščių kūrimo, iškalbos. Mokiniai pramokdavo sakyti kalbas, pilnas tuščių žodžių – tiek eilėraščiai, tiek kalbos būdavo skiriamos vien galingųjų garbei. Mat, visa valstybės santvarka, pasak. A. Šapokos, „mažesniuosius vertė pataikauti, šliaužioti prieš galinguosius“.
Reformuoti socialinę santvarką – palengvinti miestiečių, o ypač valstiečių būklę – buvo pavojinga, nes tai tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir sukeltų jų pasipiktinimą: savo išskirtinę padėtį jie laikė nepaliečiamu „šventu dalyku“ ir visą ta neefektyvią santvarką vadino „tikrąja laisve“, nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas galėjo jausti turįs didelę vertę ir progą pasipelnyti.
Kai bajoras Zamoiskis, pažangesnių valstybių pavyzdžiu 1780 m. pateikė Seimui įstatymų kodeksą, kuriuo siūlė suteikti baudžiauninkams laisvę, kadangi baudžiavinė santvarka jau tada šviesesniųjų protų buvo suvokta kaip istorijos stabdys, bajorai atmetė šį projektą net neskaitę, o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku.
„Negalima abejoti, – rašo M. K. Oginskis, – kad dėl ydingo valdymo Lenkiją apėmusi anarchija ir jos pasekmė – piktnaudžiavimai, prabangos įsigalėjimas ir papročių sugedimas – sukėlė nuosmukį ir šalies žlugimą.“
Faktiškuoju šalies administratorium, iki pat trečiojo Respublikos padalijimo buvo Rusijos ambasadorius, kuris turėjo pakankamai priemonių skatinti ir palaikyti šią betvarkę iki to laiko, kol susiklostė palankios tarptautinės aplinkybės ir kol buvo įvykdyta tai, ką, M. K. Oginskio žodžiais tariant, „stipresniojo teisė manė esant teisėta, ir jokios kitos valstybės, išskyrus tas, kurios pasidalijo Lenkiją, nebesidomėjo šalimi, kuri Europos politinių jėgų balanse buvo beveik niekas“.
Šiandien Lietuva „Europos politinių jėgų balanse“ tam tikra prasme irgi yra „beveik niekas“, nepaisant to, kad ji yra ES ir NATO narė. V. Putinas kažkada ciniškai, bet ne be tam tikro istorinio pagrindo pastebėjo, kad Baltijos šalys yra tik „smulkios, keičiamos monetos“.
Esant dabartiniam politinių jėgų balansui, žinoma, būtų neprotinga galvoti, jog kuris nors kaimynas išdrįstų jėga pažeisti ES ir NATO šalies integralumą. Vis dėlto nieko pastovesnio už dėsnį, jog viskas pasaulyje kinta, nėra. Kaip atrodys Lietuvos padėtis, tarkim, 2010 m., kai bus išjungta Ignalinos elektrinė ir tapsime visiškai priklausomi nuo energijos tiekimo iš rytų, arba 2015-aisiais, kada bent penkerius metus būsime nugyvenę būtinai reikalingą šaliai energetinį potencialą užsitikrindami iš to vienintelio tiekėjo malonės, šiandien atsakyti vargu ar įmanoma. Juo labiau neįmanoma pasakyti kokia bus ta Europos Sąjunga ar NATO po dešimties ar penkiolikos metų ir kokie iššūkiai bus jų dienotvarkėje.
Kam šiandien svarbu, kad daugiau nei prieš du šimtus metų, visam Abiejų Tautų Respublikos Seimo darbui, palaidojusiam Lietuvos ir Lenkijos valstybę, vadovavo Rusijos ambasadorius, o debatai vyko kareivių apsuptoje salėje? Istorinė tiesa yra ta, kad pačias niekingiausias sutartis patvirtino tos valstybės Seimas, kurio paskutiniojo posėdžio, įvykusio 1793 m. lapkričio 23 d., nuotaikas M. K. Oginskis aprašo šitaip:
„Paskutinis posėdis tęsėsi visą naktį ir baigėsi tik septintą valandą ryte. Visas Seimas, išskyrus keletą narių, išsiskirstė sukrėstas, susigėdęs ir sužlugdytas. Aišku, karalius sielojosi labiausiai. Pažemintas ir kamuojamas sielvarto labiau nei kiti, jis atrodė pasenęs daugeliu metų. Jo išbalęs ir sumenkęs veidas atspindėjo sielos jausmus ir fizinį kūno silpnumą. Toks jis kėlė susidomėjimą ir gailestį net tiems, kurie daugiausia jį vanojo, nes buvo galima įsitikinti, kad įgimtas charakterio, kurio negalėjo pakeisti tokiame amžiuje, silpnumas, o ne savo šaliai priešiški kėslai sukliudė dabar, kaip ir daug kartų anksčiau, parodyti drąsą, užsispyrimą ir energiją – savybes, būtinas tautos vadui.“
Šiandienos vadų ir didikų mėgstamiausi užsiėmimai irgi – medžioklės. Ypatingai – medžioklės su varovais ir šunimis, kada pirmiausiai paleidžiami pulkai viauksinčių alkanų skalikų, nusižiūrėtai aukai nualsinti, prisivyti, užspeisti, sukruvinti, kad saugiai prisiartinusiam dvarponiui būtų patogu ir nepavojinga ją nudobti. Medžiojami šernai, medžiojami briedžiai, medžiojami konkurentai ir politiniai oponentai. Medžiojami visi, kurie tik išdrįsta prabilti kitaip, nei to reikalauja XVIII amžiaus Vilniaus dvaro salonuose nusistovėjęs „geras tonas“: išraiškingai deklamuoti, choru dainuoti, pataikauti ir šliaužioti.
Naujausias didikų taikinys – Algirdas Paleckis. Naujas, neprognozuotas iššūkis. Savotiškas naujųjų laikų Zamoiskis, išduodantis „medžioklės rago“ draugų vertybes ir kažką svaičiojantis apie profsąjungas, kažkokį socialinį teisingumą, cituojantis patriotą socialdemokratą Steponą Kairį, tvirtinantį, esą „darbininkų gerovei yra du svarbiausi priešai – kapitalistai ir jų vyriausybė“...
Argi galima su tokiais tvirtinimais rimtai ginčytis? Rimtai ginčytis su jais negalima, todėl belieka pulti žmogų: įžeidinėti, tyčiotis, pravardžiuoti, kabinėtis prie išvaizdos, giminių ar mirusių protėvių. Štai kur didysis visų laikų Lietuvos priešas – naikinimo ir neapykantos ideologija!
Ir visiškai nesvarbu kas tampa šitokio socialinio pjudymo auka – A. Paleckis, V. Landsbergis, A. Brazauskas ar R. Paksas. Kiekvienu atveju tai pražūtinga pirmiausiai pačiai visuomenei, nekalbant jau apie didžiulę skriaudą konkretiems asmenims. Šitaip kurstoma visuomenė ilgainiui praranda orientyrus ir objektyvius kriterijus, ji tampa nekontroliuojama ir įtūžusia minia, kuria lengva manipuliuoti ir pakreipti net ir prieš jos pačios interesus.
Juk Mindaugas ir tas krito ne gindamas nuo užpuolikų savo valstybės „rubežius“, bet buvo nužudytas savųjų, iš pasalų, įskaitant ir abu jauniausius jo sūnus, kad neliktų ir teisėtų įpėdinių. Tiesa, išgyveno vienuolis Vaišvilkas, kuris Mindaugo nužudymo metu buvo Graikijoje. Kai nuo sąmokslininkų rankos žuvo ir Mindaugo žudikas Treniota, o neilgai po jo valdęs Vaišvilkas sosto atsisakė pats, net ir tai jo neišgelbėjo nuo kerštingų brolių kruvinos rankos – pakviestas į svečius, čia tapo sąmokslininkų auka.
Nebekalbėsime apie Kęstutį, tik priminsiu, kad prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, greta pavykusio 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, buvo bandyta organizuoti dar bent keliolika nepasisekusių perversmų, kurie nepaliko pasekmių valstybės gyvenimui, išskyrus liudijimą, jog mūsų politinės veiksenos praktika, su retomis išimtimis, ligi šiol tebėra grindžiama ne Vakarų politinės kultūros tradicijoje subrendusia ir įsitvirtinusia socialinių idėjų konkurencija, bet rytietišku jėgos demonstravimu ir stipresniojo teisės „įrodymais“. Ligi šiol tebetikima, jog visa kita – tai tik „viešųjų ryšių“ reikalas: televizija parodys, laikraščiai aprašys ir žmonės patikės...
Tikėjimas – iš esmės klaidingas. Pasekmės – lieka. Per tai formuojasi politinės praktikos tradicijos. Todėl socialinis dialogas – ne tik būtinas, bet tiesiog neišvengiamas. Juk konfliktas čia – socialinis, ne publicistinis, kad ir kaip kas stengtųsi savo žurnalistiniais mandrapypkiavimais įgelti A.Paleckiui. Lietuvoje atsivėrusi socialinė bedugnė šiandien jau per gili, kad publicistai galėtų ką nors pasakyti mokytojams, gydytojams, kultūros darbuotojams, tai visai pažemintųjų ir nuskriaustųjų armijai, kuri, kaip ir viduramžiais, liko tik žaislas socialiai neatsakingų turtingųjų rankose. Tokioje įelektrintoje socialinėje ir psichologinėje atmosferoje niekas nebegali jaustis saugus. Leonidui Donskiui irgi jau atrodo, kad prasidėjo „visų karas prieš visus“. Kas gi tokiomis sąlygomis gali būti ramus ir daug tikėtis iš ateities?
Iš istorijos dera mokytis anksčiau, negu ji ima kartotis. Šiandienos Lietuvai labiau nei ko kito reikia teisingumo, pažangių socialinių reformų, pasitikėjimą valstybės ateitimi stiprinančių permainų, plataus socialinio dialogo, tik ne naikinimo ir neapykantos ideologijos. Mums tai akivaizdžiai per aukšta kaina, kurią jau ne kartą istorijoje sumokėjom.
XVIII amžiuje beveik visi Seimo nariai dėl ydingos socialinės sanklodos ir savo dvarų geografinės padėties staiga tapo rusų, austrų arba prūsų valdiniai ir turėjo ne kokią alternatyvą – arba nusileisti jėgai ir balsuoti prieš savo valią, arba išsižadėti didžiulio šeimos turto. Tuo tarpu laiku neatliktos reformos valstiečius – didžiausią ir svarbiausią tautos atsparą istorijos sunkmečiais – anoje valstybės dramoje paliko pasyviais statistais.
Lietuva dar turi laiko atlikti tokias reformas, kurios leistų visiems jos piliečiams pasijusti savo šalies likimo šeimininkais ir nepaliktų turtingųjų vienų, su visais jų turtais, istorijos skersvėjuose.
