Iš Telšių kilusi Laura naujienų portalui tv3.lt su šypsena pasakoja, kaip gimė meilė Australijai – ten gyveno jos tolimi giminaičiai, su kuriais šeima palaikė ryšius, todėl nuo pat mažų dienų žinojo, kad pasieks tolimąjį žemyną.
„Noras nuvažiuoti į Australiją atėjo nuo vaikystės. Prasidėjus mokslams Vilniaus Universitete vėl prisiminiau šią idėją – su drauge nutarėm, kad baigusios mokslus išvykstam, nes nežinia ar ateity dar pasitaikys tokių progų.
Tiesa, metams teko išvykti į Angliją užsidirbti pinigų prieš keliaujat į Australiją. Tėvai netikėjo iki pat paskutinės minutės iki kol nusipirkau bilietus – visada jiems sakiau, kad ten atsidursiu anksčiau ar vėliau“, – pasakojo L. Daukšaitė.
Panevėžiečio Martyno istorija, juokiasi jis, ne tokia graži – ne visus egzaminus pavyko išlaikyti gerai, todėl patraukė studijuoti į Daniją. Studijos pasirodė ne itin įdomios, tad pora metų teko dirbti kiaulių fermoje valytoju, kad turėtų lėšų iškeliauti į Australiją.
„Turėjau minčių, kad noriu kuo toliau į kuo šiltesnę šalį, kur yra kalbama angliškai. Išsirinkau Australiją. Mane traukė nežinomybė – tuo metu apie Australiją buvo labai mažai kalbama. Danijoje dirbau nepavydėtiną darbą – valytoju kiaulių fermoje, kur jos buvo skerdžiamos. Dirbau, nes turėjau tikslą – sukaupti pinigų pradiniam įnašui kelionei į Australiją – tuo metu reikėjo 15 tūkstančių litų, kad susimokėti už vizą, naujus mokslus bei pragyvenimą keliems mėnesiams. Nebuvo be galo be krašto tas darbas – užsidirbau ir išvažiavau“, – prisimena vaikinas.
Draugystė taip pat užsimezgė netikėtai. Iš dviejų skirtingų Lietuvos galų kilę jaunuoliai susipažino kone tolimiausioje šalyje nuo Lietuvos.
„Susipažinom per bendrus draugus. Aš studijavau vienam iš koledžų Australijoj, kur susipažinau su kita lietuve, ji pakvietė mane prisijungti prie stovyklavimo kelionės savaitgaliui. Žinojau, kad jos visa draugų kompanija Australijoje yra bent pora metų, visi susigyvenę, tai aš ten buvau kaip balta varna – ten ir sutikau Martyną“, – šypsosi Laura, o Martynas priduria, kad per pirmąjį susitikimą net nepasisveikino, nes Laurai dėmesio netrūko, tačiau likimas sudėliojo taip, kad dabar pora skaičiuoja jau penktus metus drauge.
Užnugaryje – darbai, priešakyje visa Australija
Vaikinas juokauja, kad užkrėtė Laurą meile stovyklavimui, o po dviejų metų draugystės Martynas pasiūlė apkeliauti Australiją automobiliu – tuomet abu užsidegė šia idėja.
„Du metus prieš kelionę radau mašiną, Laura sutiko, nusipirkom su mintimi, kad ši mašina bus tinkama apkeliauti Australiją. Žinojom, kad į ją reikės suinvestuoti papildomai ir pasiruošti visiems ekstremumams, kurie mūsų gali laukti“, – prisimena pašnekovas.
O įrengimo darbų buvo nemažai – reikėjo įtaisyti dvi baterijas, kurių pagalba galėtų krauti šaldytuvą bei kitus įrenginius, tokius kaip telefonai, fotoaparatas. Taip pat reikėjo išspręsti vandens klausimą, įsirengti palapinę ant stogo – tai itin populiaru Australijoje, o ir saugiau, nes ant žemės knibžda gyvatės.
Rimčiau dėliotis planus pora pradėjo likus metams iki kelionės – Australija itin didelė, valstijose skirtingi sezonai, tad teko nuspręsti, ką nori pamatyti, kokiu laiku iškeliauti. M. Valančiūnas daugiau nei 5 metus dirbo logistikos įmonėje, kurioje buvo atsakingas už pirkimų planavimą, komunikaciją su tiekėjais bei tarptautinę logistiką, tad nusprendus keliauti darbo teko atsisakyti.
Laurai projektų vadovės darbą pavyko išsaugoti – jai pasiūlyta dirbti nuotoliniu būdu, tik susimažinti darbo valandas. Abu žinojo, kad susiruošus į kelionę teks darbus mesti, tačiau Laura juokiasi, kad jos pasilikti labai prašė, todėl sutiko dirbti nuotoliniu būdu. Čia pora įžvelgė ir pranašumų, ir trūkumų – Laura galėjo dirbti iš bet kur ir taip gauti papildomų lėšų kelionei, tačiau rasti veikiantį interneto ryšį atokiose vietose buvo nelengva, tad kartais teko susidurti su stresu.
„Nėra tinkamo laiko. Mes perlipom per baimę, kad prarandi darbą, viskas po kelionės prasidės nuo nulio, 5 mėnesiai be pajamų, nežinia, kaip susidėlios kelionė, nes Australija yra ekstremumų šalis, kur nežinai, kas gali įvykti – gyvatė įkąsti, karštis, mašina sugesti“, – kalbėjo vaikinas.
Per du metus, gryninat kelionės idėją ir dėliojantis planus, į žemėlapį sugulė daugiau kaip 300 vietų, kurias pora norėjo aplankyti. Tiesa, abu suprato, kad tai neįmanoma, tačiau žavėjo galimybė rinktis.
„Vietų buvo daug, aišku, žinojom, kad visų neaplankysim, nes keliavom 5 mėnesius, būtų gavęsi po pora vietų per dieną, o atstumai yra nežmoniški, bet norėjom žinoti, kad turim variantų ir kai važiuojam link kažkurios vietos žinom, kad galim pasirinkti. Žinojom vietas, kurias tikrai norim aplankyti, o daugiau žiūrėjom pagal situaciją“, – šypsosi Laura.
Planavimas pažymėtas abejonėmis
Bekurpiant planus, netikėtai užklupo koronavirusas. Pora sako puikiai prisimenantys tą dieną – tuo metu keliavo po Naująją Zelandiją su pora draugų.
„Mes netikėtai nusprendėm nutraukti kelionę ir grįžti į Australiją anksčiau nei planuota ir tą patį vakarą, kai nusileidom, uždarė Australijos sienas“, – prisimena Laura, o Martynas priduria, kad jei būtų pavėlavę, galbūt dar iki dabar būtų užstrigę Naujojoje Zelandijoje.
Australija efektyviai susidorojo su išplitusiu virusu, tačiau pora neslepia, kad baimės buvo – niekada nebuvo aišku, kur gali užsiverti sienos ir kur netikėtai gali užstrigti, tačiau dabar, jau pasibaigus kelionei, juokiasi – pandemija visiškai nesujaukė planų.
„Mes planavom kelionę pradėti gruodžio mėnesį ir mums viskas gražiai susidėliojo. Iki kelionės pradžios buvo daug mėnesių dvejonių, nes sekėm naujienas Australijoj, visos valstijos užsidarė savo sienas, tai mums buvo didžiausias nerimas, nes bijojom, kad nei iš savo valstijos neišvažiuosim, nei į kitas pateksim. Nors atvejų nebuvo daug, o ir mes nebuvom užsikrėtę, bet Australijos valstijų užsidarė ir bet kokiems keliavimams šalies viduje. Bijojom, kad nepavyks ir teks keliauti tik mūsų pačių valstijoje.
Sekėm naujienas, tikėjomės, kad viskas išsispręs – rugsėjį pradėjo kalbėti, kad Kalėdoms valstijos turėtų atidaryti savo sienas. Buvo įvairių minčių, bet sėkmingai pavyko išvažiuoti“, – pasakojo L. Daukšaitė.
Nuviję baimes į šalį, gruodžio 19 dieną, susikrovę daiktus, automobiliu patraukė į Australijos Pietus. Per 5 mėnesius trukusią kelionę teko įveikti 27 tūkstančius kilometrų, kartais per dieną nuvažiuojamas atstumas siekdavo net 800 kilometrų, o tiek laiko trunkančiai kelionei užteko 22 tūkst. Australijos dolerių, kas Australijos mastais yra labai maža suma.
„Iš pradžių nesuvokėm, kad 5 mėnesiai pareikalaus tiek daug vairavimo, tik pabaigoj supratom, kad Australija – tikrai didelė šalis. Savo kelionę pavadintume „biudžetine“, kadangi Australijoje brangu, o vietų, kur lengvai galima išleisti pinigus – tikrai daug.
Patys australai dažnai renkasi keliavimą su kemperiais, o tai reikalauja sustojimų mokamuose kempinguose, kurie nėra pigūs, o mes, turėdami pilną komplektaciją, galėjome sau leisti stoti nemokamose vietose ar net pakelėse, kur yra leidžiama stovyklauti“, – šypsosi Martynas.
Tačiau abu neslepia žavesio Australijos keliavimo kultūrai – net sustojus šalikelėje fotografuoti ar filmuoti, pro šalį važiuojantys vairuotojai sustodavo paklausti, ar nenutiko kokia bėda.
Aplankytos vietos užbūrė
Dienomis tekdavo susidurti su nepakeliamais karščiais, o naktimis pailsėti buvo sunku – palapinė įkaisdavo iki 30 ir daugiau laipsnių. O kur dar mašalai ir kiti laukinės gamtos gyventojai.
„Mes vadinam šitą savo kelionę „išgyvenimo“, nes kiekvieną dieną teko susidurti su iššūkiais – karštis, didelis vėjas, liūtys, nepravažiuojami keliai, didžiausi vabalai, neatstojančios musės. Galiausiai pasijautė ir nuovargis, kadangi kiekvieną dieną buvo nemažai pakavimo – palapinė, virtuvėlė – tiesiogine to žodžio prasme visas mūsų gyvenimas buvo sukrautas į mašiną. Taip pat pradėjo varginti ir karštis naktimis, kai nėra nė mažiausio vėjelio, o tu neužmiegi, nors esi pervargęs“, – prisimena mergina.
Paklausti, kas labiausiai įsiminė iš kelionės, abu pripažįsta – iš daugiau nei 200 aplankytų vietų išsirinkti nelengva, tačiau Laura kone nedvejodama taria, jog Uluru – viena didžiausių uolų jai įsiminė labiausiai.
„Man ta vieta – kažkas magiško, nerealaus. Tuo labiau, mes ten atsidūrėme ne sezono metu, buvo labai karšta, turistai tuo sezonu nevažiuoja. Stovi prie to akmens, žiūri, aplink nieko nėra – tikrai magiškas jausmas.“
Martynas pasakoja, jog teko aplankyti ir itin įdomų kasyklų miestelį – Kuber Pedi (angl. Coober Pedy), kurio didžioji dalis yra po žeme, nes klimatas itin karštas. Mergina juokiasi, kad ten jautėsi kaip Marse, o vienai nakčiai apsistojo viešbutyje po žeme, nes buvo įdomu sužinoti, koks tai jausmas.
Didelę laiko dalį pora praleido prie vandens, o labiausiai į atmintį įsirėžė Ningalu rifas – jis mažiau žinomas už Didįjį barjerinį rifą, tačiau gyvenimas čia virte verda.
„Jį taip lengva pasiekti – eini nuo paplūdimio, šoki į vandenį ir plaukioji virš rifo. Man ši vieta paliko didelį įspūdį, Eksmute (angl. Exmouth) praleidom pora savaičių. Ypač faina, kad nereikia imti jokių turų – pats renkiesi tiek vietas nardymui, tiek sprendi, kiek ten laiko nori praleisti“, – šypsosi mergina.
Kelionėje – pirmi kartai
Netrūko ne tik užburiančių vaizdų, bet ir naujų potyrių. Kone labiausiai įstrigęs atmintyje – nardymas su didžiaisiais baltaisiais rykliais.
„Užsisakėme dienos turą Pietų Australijoje, mus plukdė maždaug 5 valandas į Neptūno salas, lipom į narvus, jie įleisti į vandenį ir ten laukėm, kol pasirodys rykliai. Ryklių jau buvome matę nardant, bet žinojom, kad jie rifiniai, gerieji, o dideji baltieji rykliai – jau visai kas kita, jų tikrai nenorėtume sutikti plaukiojant dviese“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
Vaikinas džiaugiasi, kad galėjo ne tik prisiliesti prie laukinės gamtos gyvenimo, rankose palaikyti krokodilą, plaukioti su vėžliukais bei pamatyti mantas, bet ir prisidėti prie jos švarinimo – nuvykę vietą, kurioje apsistodavo, palikdavo švaresnę nei rasdavo.
O kur dar nauji, neragauti skoniai – susipažinę su reindžeriu, buvo pavaišinti kupranugarių mėsa.
„Susipažinom su reindžeriu, kuris papasakojo, kad čia kupranugario mėsa vertinama, centrinėje Australijos dalyje vietinių valgoma. Kupranugariai čia yra kaip kenkėjai – jų čia labai daug laukinių, lakstančių dykumose ir dažnai atklystančių į nacionalinius parkus, tad reindžeriai juos turi išnaikinti, kad jie nepakenktų gamtai“, – pasakojo mergina, o Martynas pridūrė, kad tai – skaniausias mėsainis, kurį teko ragauti.
Apkeliavę Australiją ir su ja atsisveikinę, dabar abu visam laikui grįžo į Lietuvą. Kol kas apsistojo Telšiuose, tačiau sako patys nežinantys, kur tęs gyvenimą toliau – sostinėje ar Klaipėdoje. Tačiau net grįžę į Lietuvą Laura ir Martynas nestokoja optimizmo ir kurpia ateities planus.
„Turim idėją, kadangi grįžom į Lietuvą, norim įsigyti autobusiuką, įsirengti kaip namus ir leistis į kelionę po Europą. Dabar žvalgomės, viskas užtruks metus, du. Dar reikia įsilieti į gyvenimą – visgi, Australijoje pragyvenome ilgą laiką – aš šešerius, Martynas – devynerius metus. Mes ką tik po kelionės, dar gyvenam jos įspūdžiais ir patyrimais. Turim daug planų, žiūrėsim, kaip seksis“, – ateities planus dėsto Laura, tačiau Martynas prideda, kad didžiausia svajonė – apkeliauti Ameriką.
