Nuo baltųjų lokių saugojosi budėdami pamainomis ir iš rankų nepaleisdami šautuvų bei ištyrė niekur kitur pasaulyje neegzistuojantį gamtos reiškinį.
Arktyje užfiksuotas tirpstantis ledynas ir tyrinėtojai sako, kad pirmas įspūdis išvydus ledyną tiesiog užgniaužia kvapą.
„Prie ledyno visiškai kitas grožis. Jis kažkoks ne mūsų, kur ten miškas, pieva. Jis kitas. Olos juodos, baltas ledynas. Visai kita aplinka“, – pasakoja ekspedicijos vadovas Sergejus Oleninas.
Mokslininkai į Arktį vyko tyrinėti naują lagūną, kuri susiformavo atsitraukus ledynui. Tai pirmoji pasaulyje mokslinė ekspedicija į tą vietą. Palydovinės nuotraukos rodo, kaip formuodamas naują vandens telkinį ledynas per dešimt metų tirpdamas atsitraukė kone pusę kilometro.
„Šita lagūna, kurią mes tiriam, jos nebuvo prieš 70 metų. Buvo ledynas. Ir dabar jau yra 30 kvadratinių metrų vandens telkinys. Naujai visiškai atsiradęs“, – kalba Klaipėdos universiteto mokslininkas Andrius Šiaulys.
Situacija Arktyje taip greitai keičiasi, kad kaskart ten vykstant reikia sudarinėti naujus žemėlapius.
„Ekspediciją mes planavome naujausiais žemėlapiais, kuriuos pateikė norvegai ir google. Ir visas landšaftas viso to regiono ant tiek pasikeitė, kad mes jau nebegalėjome nuplaukti ten, kur planavome. Paseklėjo tos vietos, kurios buvo gilios. Mesk klimpome, teko valtį stumtis, neštis krantu“, – sako A. Šiaulys.
Tad ekspedicijos sėkmę gelbėjo tik komandinis darbas. Sušlapusius ir sušalusius valtį per seklumas stumdžiusius mokslininkus išgelbėjo kartu Arktį tyrę lenkai.
„Ir štai ant tokio iškyšuliuko, žiūrim, o stovi Jankovskiai. Kasia ir Tomašas. Jie atnešė ten iš stovyklos, tai yra 3,5 kilometro, primusą, arbatą, maistą. Mes į juos žiūrėjom kaip į dievus kažkokius“, – prisimena S. Oleninas.
Mokslininkai užfiksavo, kokie procesai vyksta traukiantis ledynui. Tai padeda suprasti, kas vyko ir Lietuvoje, kai ledynai traukėsi iš jos. O ir pati tyrinėjama lagūna mokslininkus šokiravo. Tokio gamtos reiškinio, kokį išvydo ten, jie nebuvo matę niekur pasaulyje.
„Viršuj buvo gėlas vanduo, kaip maždaug Kuršių mariose ties Juodkrante, per tris metrus giliau, vandens druskingumas buvo 20–22 promilės. Tai tiek pat, kiek įėjime į Baltijos jūrą. Per savo visą karjerą moksle, tai daugiau nei 40 metų, aš tokių dalykų nemačiau“, – kalba S. Oleninas.
Gyvybės Arktyje apstu. Mokslininkus lydėjo delfinai. Iš vandens išnirdavo ir kur kas didesnio padaro nugara.
„Kai mes pamatėme mešką, ji iš pažiūros atrodė labai stora, laiminga, atsišėrusi. Kuo sotesnė meška, tuo laimingesni mokslininkai, nes mažėja tikimybė, kad mumis ji norės paskanauti“, – sako A. Šiaulys.
Mokslininkai Arktyje gyveno palapinėje ir visada su savimi nešiodavosi šautuvus. Savigynai nuo baltųjų lokių. Tiesa, sako, jei tokį žvėrį nušausi, iš teismų ilgai neišeisi – lokį nušauti galima tik ginantis, bet dar tai reikės įrodyti.
„Ir net einant į tualetą reikėdavo pasiimti šautuvą. Tai mes po to juokavom grįžę, kad kai grįšim namo be šautuvo negalėsim nueiti į tualetą, nes jausimės labai nesaugiai“, – pasakoja A. Šiualys.
Mokslininkai tyrimus Arktyje žada tęsti. Ir jau planuoja kitų metų ekspediciją. Sako, išauš ir tokia dieną, kai į Arktį išplauks lietuvišku, Klaipėdos universiteto mokslinių tyrimų laivu.
