„Tiksliai net negaliu pasakyti, kada viskas prasidėjo: Norvegijoje pagimdžiau sūnų, ir po kurio laiko griuvo mano santykiai. Jaučiau didelę apatiją, baimę, išsivystė nesaugumo jausmas. Mano sūnui buvo kokie devyni mėnesiai, kai mečiau viską, susidėjau daiktus, ir su sūnumi iš Norvegijos grįžau į Lietuvą.
Tuo metu turbūt to net nesupratau, bet man tikrai buvo pogimdyvinė depresija: buvo didelė apatija, baimė, ryte trūkdavo jėgų – ačiū Dievui, kad dar sugebėdavau į vaiką reaguoti“, – pasakojo Goda.
Prasidėjo panikos priepuoliai
Grįžusi į gimtinę, jauna moteris artimųjų aplinkoje pasijuto geriau, tačiau pabuvusi pusmetį Lietuvoje, prieš pat Kūčias, Godą ištiko panikos priepuolis, kuris vėliau kartojosi trejus metus.
„Aš galvojau, kad man infarktas, nes fiziniai pojūčiai buvo labai stiprūs: dusimas, stiprus krūtinės skausmas, aiškus minčių nesuvokimas, labai didelė mirties baimė. Aš išsikviečiau greitąją, medikai paaiškino, kad man – panikos priepuolis, davė raminamųjų ir išsiuntė namo. Tuo viskas ir baigėsi“, – pasakoja 28-erių moteris.
Tuomet Goda pradėjo ieškoti pagalbos – nuėjo pas psichoterapeutą. Tačiau net ir jam, nenorėdama atsiverti, moteris sugebėjo primeluoti, tad pagerėjimo nebuvo. Kai panikos priepuoliai Godai ėmė kartotis, ši nuėjo pas šeimos gydytoją, kuri liepė moteriai nuolat vartoti raminamuosius.
„Tuo metu aš rasdavau jėgų ryte atsikelti, nuvesdavau vaiką į darželį, grįždavau namo ir pragulėdavau lovoje visą dieną baimėje. Tada, sukaupusi visas jėgas, pasiimdavau vaiką. Man nuolat svaigo galva, sukosi visas pasaulis...“ – pasakojo moteris.
Grįžo į Norvegiją
Vėliau Godą rado kitą psichiatrą, kuris uždraudė jai gerti vaistus, moteriai po kurio laiko pagerėjo. Kiek sugebėjo, ji pradėjo dirbti su savimi. Visgi po kurio laiko – prieš trejus metus – kaip ir buvo planuota, Goda su sūnumi grįžo į Norvegiją. Ten moteriai pasidarė dar blogiau.
„Norveijoje pradėjau studijuoti, bet į paskaitas galėdavau eiti tik su raminamaisiais, kad galėčiau nors truputėlį bendrauti su žmonėmis. O baisiausi būdavo panikos priepuoliai. Mane taip fiziškai išnešdavo, kad dvi dienas kaip ligonis gulėdavau, bijodavau būti namuose viena“, – dalinasi praėjusiu košmaru Goda.
Tuomet jos akys internete užmatė emocijų paleidimo instruktoriaus Ryčio Lukoševičio seminarą Osle. Goda nuėjo, nes viduje jautė, kad jai reikia ne vaistų ir ne psichiatro, o kažko kito. Moteris po seminaro pajuto, kad emocijų paleidimas gali jai padėti ir ji nutarė pradėti tai praktikuoti.
„Kaip tik Rytis tuo metu organizavo internetinį emocijų paleidimo kursą – nutariau, kad pabandysiu. Po trijų savaičių vaistus išmečiau, o mano būsena pradėjo keistis tik pradėjus kursą. Išmokau išeiti iš tų baimių ir nebeišsigąsti panikos priepuolių.
Išmokau paklausti tos baimės, iš kur ji ateina, priimti tai ir leisti toms baimėms išeiti. Kai kildavo jausmai, emocijos, man ateidavo ir vaizdai. Sveikindavau tuos vaizdus, kaip moko paleidimų technika, ir klausdavau jų, iš kur jie ateina ir ką jie nori man parodyti“, – pasakoja Goda.
Atrado problemų priežastis
Moteris suprato, kad daugelis jos problemų kilo dėl praeityje užspaustų emocijų, vaikystės nuoskaudų.
„Turėjau didelę nemeilę sau ir tik o dviejų metų darbo su savimi pasitelkiant paleidimus, galiu pasakyti, kad jau yra visai gerai, tačiau iki šiol su tuo dirbu.
Taip pat turėjau didelę neapykantą vyrams, kuri kilo iš neapykantos tėvui. Dėl to pykčio turėjau ir ginekologinių problemų – cistą, vienu metu net pradėjau kraujuoti. Paleidinėjau šitą problemą su emocijų paleidimo instruktoriumi: man atėjo į galvą viena situacija, mes žiūrėjome, kas man ten nepatinka, paleidinėjome atėjusius jausmus ir man po penkiolikos minučių viskas atsileido. Dingo ir mano cista, ir neapykanta tėvui.
Po šio paleidimo santykiai su tėvu atsileido. Iki tol neturėjome santykių kaip tėvas ir dukra, reikalus derindavome per mamą. Nesakau, kad įvyko nerealus pokytis, bet jau su tėčiu susiskambiname ir kalbame, kai būnu Lietuvoje. Tad pokytis tikrai įvyko ir to jausmo negatyvaus jam nebeturiu“, – pasakoja Goda.
Dingo apatija ir baimė
Moteris sako, kad dabar ji gvyena daug ramiau – nebejaučia apatijos, tos didelės baimės, nerimo. Panikos priepuoliai per pastaruosius kelerius metus, kai ji praktikuoja paleidimus, pasak pašnekovės, buvo tik keli, ir tie labai švelnūs – Goda jų nebeišsigando.
„Mano gyvenime nebeliko tų didžiulių emocinių bangų, į viską žiūriu daug ramiau. Išmokau šypsotis, ko anksčiau niekada nedarydavau. Anksčiau išvis negalėdavau verkti, o dabar atsipalaidavo ir, kai reikia, galiu verkti, nors dabar ir nebesinori.
Tiesiog pasidaviau gyvenimu ar Dievui, kaip tu tai beįvardinsi. Tai nereiškia, kad mano gyvenime nebėra problemų ir nieko nevyksta – vyksta, bet į viską žiūriu lengvai, atsipalaidavusi. Lengviau su žmonėmis bendrauti, mokslai man einasi kitaip. Veikiu su lengvumu“, – kalba moteris.
Goda sako, kad emocijų paleidimai ją išvedė iš baisios apatijos ir gyvenimo nepriėmimo. Moteris sako, kad, palyginus save prieš emocijų paleidimus ir dabar, atrodo, kad tai du skirtingi žmonės, kurių vienas – gilioje apatijoje ir baimėje, o kitas lengvai, besimėgaujant plaukiu gyvenimu.
Sugriūva iliuzija apie save
Emocijų terapijos specialistė Lina Leimontienė, dirbanti su žmonėmis, kurie turi depresijos požymių, sako, kad depresija žmonėms dažnai ateina nuo persitempimo, o gydytis nuo jos pirmiausia reiktų atsigręžiant į save.
„Šita liga labiausiai susijusi su tuo, kad žmonės mano, kad jie turi būti tobuli, stiprūs, nepalaužiami. Kai mes identifikuojame save su savo jausmais, kad mes esame būtent tokie, o ne kitokie, mes laikomės tų jausmų. Kai mums nepavyksta to pasiekti, mes nusiviliame savimi ir pasauliu.
Apatija dažnai yra lydima depresijos todėl, kad tu nebetiki ir pasiduodi – pralaimi, sakai, kad nebegaliu. Pasidarai apatiškas, nes tau tiesiog nepavyksta ir tau nebelieka net jėgų kaltinti aplinkos. Tad išlipti iš depresijos reikia pradedant nuo savęs, atsigręžiant į save. Kai kurie vaistai gali padėti, bet pagalba sau eina šalia“, – pasakoja L. Leimontienė.
Todėl pirmiausia žmogui, pajutusiam, kad jis turi depresijos požymių, pasak pašnekovės, reikia išdrįsti pasižiūrėti į save ir pripažinti sau, kad tu pats sau vieną dieną pasakei, kad kažko negali, kad pats sau labai aukštai kėlei kartelę.
Kas yra depresija
Pasak emocijų terapijos specialistės, pats paprasčiausias būdas padėti sau, susidūrus su depresija, yra paimti žodį depresiją ir įsivardinti, kas tau yra depresija.
„Daug žmonių sako, kad „man depresija“, tačiau iš tikro to net nėra. Žmonės į depresiją sukiša viską, kam ateina nuovargis ir apatija. Aš su klientu atsisėdu ir žiūriu, kas jam yra depresija, kad jis tai sau įsivadintų. Kai žmogus tai padaro, jis pamato, kad depresijos kaip tokios nėra. Ten yra nepasitenkinimas savimi, baimė, kad nebūsi, pavyzdžiui, tobula mama, ten yra tikėjimas, kad nesugebėsi pats sau padėti, nusivylimas, kad nepavyko kažkam kažko įrodyti, pateisinti lūkesčių. Kai sau pasakai, kad žūtbūt turi būti kažkoks, o po to tai nepavyksta, iš to kyla įtampa, o po to – nusivylimas, iš kurio ir ateina apatija.
Tokioje situacijoje reikalinga specialistų pagalba, nes esant apatijoje dažnai sunku pamatyti, kodėl taip yra. Todėl reikia kreiptis į žmogų, kuris padėtų į situaciją pasižiūrėti kartu su tavimi iš šono. Nebūtinai tas žmogus turi būti psichologas, yra įvairių terapijų. Svarbiausia žmogui yra atsigręžti į save, sustoti ir duoti sau laiko pailsėti“, – kalba L. Leimontienė.
Pašnekovė sako, kad apatija, depresija žmones dažnai užklumpa todėl, kad jie daro, dirba, lekia skuba ir nesustoja, nepailsi. L. Leimontienė siūlo sustoti, pailsėti ir pažiūrėti, ko nori pats žmogus ir pradėti tai daryti.
