Ši istorija yra apie šeimą, kuri beveik 10 metų savo gyvenimą kūrė Danijoje. Nors prabėgo daug metų, bet galiausia buvo priimtas sprendimas sugrįžti į Lietuvą. Prabėgo pusmetis, kaip sugrįžta po emigracijos ir, anot tv3.lt pašnekovės Karolinos, kol kas nė akimirkos neteko gailėtis priėmus tokį sprendimą.
Maža to, paklausta, ar nekilo minčių vėl kažkur išvykti, Karolina išsireiškė, jog tikisi, kad tokių minčių nekils niekada. Susipažinkime su šios šeimos istorija iš arčiau.
Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte užsienyje?
Į Daniją išvykome kartu su būsimu vyru vos pabaigę aukštąjį mokslą. Tai buvo 2009 metai. Nepasilikome net atsiimti diplomų, nes skubėjome į sezoninį darbą, skinti žirnių. Daniją pasirinkome todėl, kad mano vyras ten jau buvo dirbęs vieną vasaros sezoną.
Pasibaigus žirnių sezonui grįžome į Lietuvą, bet vyras netikėtai gavo pasiūlymą dirbti medienos fabrike Danijoje. Kadangi neturėjome jokio plano, ką veikti Lietuvoje, susidėjome daiktus ir vėl išvykome atgal. Tik jau kiek ilgesniam laikui... Net devyneriems metams.
Kaip sekėsi įsitvirtinti Danijoje?
Pirmoji gyvenamoji vieta Danijoje buvo tiesiog kempingas... Vėliau perėjome į aukštesnį lygį, vieno kambario nuomą, o dar vėliau pavyko išsinuomoti butą. Gyvenimo sąlygos pradžioje buvo tikrai prastos... Niekaip nepavyko susirasti gero būsto.
Teko gyventi tokiomis sąlygomis, jog miegojome miegmaišiuose ir su drabužiais, nes buvo nežmoniškai šalta. O danas, kuris nuomojo patalpas, sakė, kad viskas čia gerai. Antras iššūkis buvo danų kalba... Tokie kvaili jausdavomės kas kartą parduotuvėje ko nors pakalbinami daniškai. Tekdavo prašyti, jog pakartotų viską angliškai...
Kiek metų pragyvenote šioje šalyje?
Danijoje pragyvenome devynerius metus. Po trejų metų buvimo svečioje šalyje gimė mūsų pirmas sūnus. Dar po dvejų metų gimė ir antrasis sūnus. O po trejų metų gimė dukra. Visi trys vaikai gimė Danijoje. Dabar berniukams 6 ir 4 metai, o mažajai – vieneri.
Papasakokite apie darbo užsienyje subtilybes?
Vyras visus 9 metus pradirbo tame pačiame darbe. Medienos fabrike. Jam sekėsi gana neblogai. Tikrai buvo vertinamas darbdavių... Jie džiaugėsi vyro atliekamu darbu. Kuomet nusprendėme, jog išvykstame iš Danijos, darbdavys paprašė, kad jei kada grįšime atgal į Daniją, drąsiai skambintų jam ir tikrai bus priimtas atgal. Buvo išties smagu tą išgirsti.
Man su darbu buvo kiek sunkiau. Vos atvykusi pradėjau dirbti viename sporto klube, buvau Zumba šokių instruktorė. Sekėsi tikrai gan neblogai. Bet pastojus teko atsisakyti tokio darbo. Po dviejų metų gimė antras sūnus ir vėl nespėjau susirasti darbo.
Likimas išmetė kaip aklai vištai grūdą vieną pasiūlymą dirbti fabrike. Antram vaikui tada buvo vos 8 mėnesiai, bet darbo mums labai reikėjo, nes vienintelės pajamos buvo vyro alga. Jokių išmokų negavau už vaikus. Labai greitai susiradau auklę kelioms valandoms, nes darbą gavau vakarais.
Vyras dirbo rytais, reikėjo, kad kažkas vaiką pažiūrėtų dvi valandas iki kol vyras grįš po darbo. Tas laikotarpis buvo sunkus. Dirbdavau iki vidurnakčio, vėliau visas geras pusdienis su kūdikiu ant rankų ir tada vėl bėgimas į darbą. O kur dar pirmojo vaiko ligos, kurios prasidėjo pradėjus eiti pas auklę.
Darbe taip pat nebuvo lengva, nes danai pasirodo nėra jau tokie malonūs, kaip buvome manę iki tol. Darbe viskas kitaip buvo. Atrodydavo ties kiekviena situacija ar problema kolegės danės norėdavo mane apjuodinti. Bet man pasisekė, nes valdžiai kaip darbuotoja labai patikau. Esu darbšti, greita, atsakinga – tas buvo vertinama.
Ko gero, tai buvo danių pavydas emigrantei. Bet man psichologiškai buvo labai sunku. Ne vieną ašarą pasislėpus tualete nubraukiau. Ir vis galvojau, Dieve, ką aš čia veikiu. Dirbu vakarais, su vaikais nebūnu, šeimos beveik nematau, tik savaitgaliais. Bet jėgų suteikė noras grįžti į Lietuvą, į savo nuosavus namus, o tam reikėjo pinigų.
Kada kilo mintis sugrįžti į Lietuvą?
Mintis grįžti į Lietuvą kilo susilaukus antrojo vaiko. Supratome, jog visiškai neturime į ką atsiremti. Esame tik mudu du su vyru. Jokios galimybės išeiti dviese, jokios pagalbos susirgus vaikams. Kaip žinia, Danijoje tėvas turi tik vieną dieną per mėnesį vaiko slaugai. Bet ar vaikas gali pasveikti per dvi dienas? O jei vaikų ne vienas šeimoje... Tuomet ir supratome, kad kaip gerai būtų turėti šalia močiutes, kurios bent kartais galėtų padėti. Apie mūsų sprendimą sužinoję namiškiai dėl to labai apsidžiaugė.
Į kokius esminius klausimus teko atsakyti prieš sugrįžtant į Lietuvą?
Buvo iškilę du esminiai klausimai. Pirma, kurioje Lietuvos vietoje apsistosime. Antra, kokius darbus sugrįžę dirbsime.
Ar sugrįžus nekilo minčių vėl kelti sparnus kažkur kitur?
Kol kas tikrai nekilo tokių minčių. Tiesa, grįžę esame dar tik pusę metų. Bet tikiuosi, kad tokių minčių nekils niekada...
Papasakokite, kaip sekėsi įsitvirtinti Lietuvoje?
Trejus metus gyvendami Danijoje, Lietuvoje jau statėmės namą. Tad grįžome jau į savo namus. Tik grįžus vyras užsiregistravo užimtumo tarnyboje, likome maloniai nustebinti, darbuotojai tikrai buvo labai malonūs.
Po trijų mėnesių vyras gavo darbą. Alga gal ir nėra didelė mūsų 5 asmenų šeimai, bet kaip pradedančiam naujoje srityje, manau, normali. Tikimės, kad vėliau galės uždirbti daugiau. Aš šiuo metu būnu namuose su dukra.
Kainos Lietuvoje nėra mažos, bet visada žvalgomės akcijų. Tačiau mokesčiai Lietuvoje tikrai yra kur kas mažesni. Kiek mes dabar mokame už darželį, tai yra tikrai labai mažai lyginant su tuo, kiek mokėjome Danijoje. Danijoje dideli mokesčiai už automobilius, brangi būsto nuoma.
Kaip apibendrintumėte savo patirtį užsienyje?
Džiaugiuosi, kad išbandėme emigrantų duonos. Viskas, kas vyksta gyvenime, nevyksta be reikalo. Tai nebuvo tuščias laikas, gimė mūsų trys nuostabūs vaikai. Įgijome daug patirties. Išmokome, kad niekas nieko gyvenime neduoda už ačiū, dirbti reikia visur, jei nori kažko pasiekti.
Jei ne emigracija, manau, tikrai neturėtumėme savo nuosavo namo už savo taip sunkiai uždirbtus pinigus. Emigracija mums tikrai davė daug ir tvirtą pamatą grįžti į savo šalį. Kalbant apie minusus, tai didžiausias minusas yra vienatvė.
Lietuvoje, be abejo didžiausias minusas yra algos. Gyvenimo Lietuvoje yra daugybę pliusų. Visai kitas socialinis gyvenimas, artimieji šalia, kurie ištikus bėdai bet kada padės. Aplink daugybė draugų, kaimynų, su kuriais gali bendrauti, kažką nuveikti.
Kitas labai svarbus dalykas yra medicina. Danijoje visiškai negydomi vaikai, o Lietuvoje esu rami, kad susirgus vaikams, jais bus tinkamai pasirūpinta.
