Antrus metus paeiliui Dakaro ralyje nesėkmę patyręs Vaidotas Žala grįžo į Lietuvą. Nepaisant to, kad įvykiai dėliojosi ne visai kaip lenktynininkas tikėjosi, pastarasis nenuleidžia galvos.
Oro uoste jį pasitiko ir šiltais apkabinimais bei bučiniais apdovanojo mylimoji Gabrielė Martirosian.
Primename, kad net šešiuose Dakaro greičio ruožų V. Žala buvo tarp dešimt greičiausiųjų, tačiau besikartojančios techninės automobilio problemos ir gedimai neleido kovoti dėl pozicijos bendroje lentelėje.
„Mėnesį laiko nebuvau namuose, tai toks keistas jausmas sugrįžti į tokį šaltį, bet kaip ir malonu, nes pagaliau baigėsi. Keistas jausmas ir dėl to, kad tas tris savaites tokiu tempu varai, kasdien atsikeli ir leki. Judi į priekį, gauni į galvą ir toliau judi į priekį ir kažkada tas judėjimas pasibaigia. Kaip ir kiekvienais metais grįžti ir pirmą savaitę sėdi ant sofos ir žiūri į vieną tašką“, – gausiais aplodismentais pasitiktas komentavo V. Žala.
Ar sunkesnis Dakaras buvo šiemet?
Jis niekada nebūna lengvas. Negaliu pasakyti, kad sunkesnis, nes jis tiesiog visada būna su savais iššūkiais ir tie iššūkiai kartais išlenda labai netikėtose vietose. Jaučiau, kad buvome visai neblogai pasiruošę, bet pasirodo, kad Dakaras yra toks kompleksiškas, kad pasiruošimo neužtenka ir reikia dar kažkiek sėkmės bei inercijos.
Kokias pamokas galima pasiimti iš Dakaro?
Kad reikia niekada nepasiduoti. Jau antri metai iš eilės, kai dažnai būna tokių dienų, kur gauni per galvą, atsikeli ir varai toliau. Vėliau vėl suklumpi, vėl atsikeli ir eini toliau. Jau kokią 3-4 dieną pradedi galvoti, kiek dar kartų mus taip boksuos. Bet galiausiai varai varai ir atvarai. Tai didžiausia pamoka, kad reikia judėti į priekį.
Šypsena plati net ir ne su didžiausiais laimėjimais, kodėl?
Jaučiu palaikymą. Man net pačiam kartais atrodo keista, nes tos nesėkmės veikia emociškai, bet labai faina, kad yra palaikymas. Tada pajauti, kad esi ne šiaip koks beprotis dykumoje lakstantis, o darai kažką prasmingo. Tai mane tas motyvuoja keltis ir judėti.
Kaip nepasiduoti Dakare?
Dakare aš niekada neketinu pasiduoti. Tas sunkiausias periodas yra nuo Dakaro iki Dakaro. Mano toks besiformuojantis požiūris, kad sunkiausia dalis yra atsidurti Dakare. Todėl kartais tos kelios savaitės ten neatrodo tokios sunkios. Sunku ten atsidurti ir startuoti, o po to jau atrodo didelė dalis pergalės padaryta.
O kaip motyvaciją dabar išlaikyti?
Jeigu tai būtų mano sprendimas aš galėčiau rytoj jau vėl važiuoti. Tai tiesiog kompleksinis namų darbas ir tie vaisiai ateina labai po truputėlį. Motyvacijos tikrai yra, nes jaučiu prasmę sugrįžti. O kaip bus gyvenimas parodys.
Tai kokia ta prasmė?
Tų lyderių dulkės jau matosi, jie visai netoli. Dar truputėlį ir pavysime (šypsosi).
