Šiandien ji gyvena atskirai nuo smurtaujančio sutuoktinio, pati atsikratė įpročio išlenkti taurelę, visiškai pakeitė savo įvaizdį – šukuoseną, aprangos stilių, o svarbiausia – gavo darbą maitinimo paslaugų įmonėje. Skeptikus, esą tokie pokyčiai ilgai netrunka, lengva nutildyti: naujame darbe moteris dirba ir prie seno gyvenimo būdo negrįžta jau beveik dvejus metus.
Tai – tik viena iš sėkmės istorijų, kuria šiandien džiaugiasi Birštono parapijos „Carito“ atstovai. Šios parapijos „Caritas“ įgyvendina Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamą projektą, kuriuo siekiama integruoti į darbo rinką socialinės rizikos grupėms priskiriamus ir socialinę atskirtį patiriančius žmones.
Nuo 2012-ųjų Birštone įgyvendinamo projekto metu jo dalyviams teikiama kompleksinė psichologinė, socialinė ir profesinė pagalba. Pasak projekto rengėjų, tiksline projekto grupe tapo ilgalaikiai bedarbiai ar socialinės pašalpos gavėjai, neįgalieji, socialinės rizikos šeimos, taip pat po ilgesnės pertraukos į darbą grįžtančios moterys. Pirmiausia buvo išsiaiškinti projekto dalyvių poreikiai, vėliau – ugdomi socialiniai ir profesiniai įgūdžiai, teikiamos konsultacijos, praktiniai mokymai, tarpininkauta padedant įsidarbinti.
Per visą projekto, kuris baigsis šių metų vasarį, laiką jame dalyvavo 92 Birštono savivaldybės gyventojai. Birštono parapijos klebonas, Birštono „Carito“ vadovas monsinjoras Jonas Dalinevičius pasakojo, kad šio projekto rezultatai pranoko netgi įgyvendintojų lūkesčius.
„Projekto įgyvendinimo sutartimi buvome įsipareigoję pasiekti 30 procentų įdarbinimo rodiklį. Tai yra, 28 asmenys turėjo vienoje darbo vietoje dirbti ilgiau nei pusę metų. Tačiau iš viso buvo įdarbinti net 75 asmenys, o ilgiau nei pusmetį vienoje darbo vietoje dirbo 43 dalyviai, daugiau nei metus – 28 dalyviai. Šie skaičiai dar nėra baigtiniai“, - pažymėjo klebonas.
Pasak „Caritas“ atstovo, projekte dalyvavo labai skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties asmenys, todėl ir jiems teikiama pagalba buvo skirtinga. „Daugumai dalyvių reikėjo kompleksinės pagalbos. Pavyzdžiui, asmuo buvo labai nepasitikintis savimi, iš pradžių bijojo bendraudamas žiūrėti į akis, taigi čia svarbus buvo psichologinis aspektas. Buvo dalyvių, kuriems sunku tvarkyti savo finansus, planuoti pirkinius, kurie nežinojo, kas yra CV arba nemokėjo prisistatyti darbdaviui“, - vardino kunigas J. Dalinevičius. Beje, jaunimas sudarė palyginti nedidelę dalį: daugiausia projekte buvo vidutinio amžiaus žmonių.
Tačiau didžiausia pergale įgyvendintojai vadina tai, jog projektas daugumai žmonių padėjo ne tik susirasti darbą, bet ir kardinaliai pakeisti gyvenimą. Pavyzdžiui, viena jauna moteris iš pradžių teigė negalinti dirbti: ji gyveno kaime pas tėvus, automobilio nevairavo, o susisiekimas viešuoju transportu nebuvo patogus. „Tačiau po mokymų ji suprato, kaip svarbu žmogui turėti darbą. Todėl moteris paliko tėvų namus, persikraustė į „Birštoną“ kartu su savo sūnumi. Iš pradžių ji dirbo sanatorijoje valytoja ir atsiskleidė kaip ypač iniciatyvi ir paslaugi darbuotoja. Dabar, sulaukusi kito darbo pasiūlymo, moteris gyvena ir dirba Prienuose“, - pasakojo dvasininkas.
Išskirtine galima vadinti ir vidutinio amžiaus Birštono gyventojos istoriją. Aukštąjį išsilavinimą turinti moteris visą gyvenimą dirbo biurokratinį darbą. Tačiau po surengtų mokymų ji ryžosi atidaryti meno galeriją Prienuose. Vėliau kartu su savo sūnaus šeima Birštone ji ėmėsi verslo ir atidarė suvenyrų krautuvėlę, kurioje iki šiol dirba pati.
„Nors Birštone nedarbo lygis palyginti nėra labai aukštas, šis projektas vis dėlto ženkliai prisidėjo mažinant socialinę atskirtį ir nedarbo lygį. Be to, jis leido ženkliai sumažinti socialinių pašalpų gavėjų gretas ir sutaupyti savivaldybei nemažai lėšų“, - pažymėjo kunigas J. Dalinevičius.
Visos projektui „Birštono socialinės rizikos grupių ir socialinę atskirtį patiriančių žmonių integracija į darbo rinką“ reikalingos lėšos buvo skirtos iš ES struktūrinės paramos pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administruojamą Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos priemonę.
