„Foreign Affairs“ praneša, kad JAV kariams paliekant šalį, vienas vyras turės daugiau naudos nei kiti – tai Moqtada al-Sadras.
Sunku būtų įsivaizduoti kitą panašų susitikimą. Liepos pabaigoje Irako šiitų dvasininkas Moqtada al-Sadras iškeliavo į Damaską iš Irano, kur gyveno tremtyje pastaruosius trejus metus. Iš pradžių atrodė, kad tai bus standartinė kelionė, kurios metu dvasininkas ir Sirijos vadovas Bašaras Asadas pozuos bendroms nuotraukoms. Tačiau nuomonė pasikeitė, kai dvasininkas susitiko su Ayad Allawi, pagrindiniu pretendentu į Irako ministro pirmininko postą ir ilgamečiu priešininku. Jų neapykanta kilo 2004 m., kai šventajame Najafo mieste tų metų vasarą dvasininko kariai perėmė miestą ir savo operacijų bazę pavertė imamo Ali šventovę, kuri šiitams yra viena švenčiausių vietų. Ayad Allawi tuo metu buvo šalies ministras pirmininkas ir būtent jis leido Irako ir JAV kariams imtis kovinių veiksmų prieš juos, dėl to žuvo dešimtys dvasininko karių.
Dviejų oponentų susitikimas laikomas neeiliniu įvykiu. Jie ne tik kalbėjo – jie juokėsi ir elgėsi kaip geriausi draugai. Susitikimo nuotraukos yra vienintelės viešos nuotraukos, kuriose dvasininkas šypsosi. Jis turi priežastį džiaugtis – priešo likimas jo rankose.
Sadras – vieniems keliantis baimę, kitiems pagarbą, turintis daug rėmėjų tarp Irako miestų skurdžių, dabar yra Irako politikos karalius. Žinomos dvasininkų šeimos atžala to siekė jau nuo 2003 metų. JAV kariams užėmus Iraką, tūkstančiai jo rėmėjų susirinko dulkėtame Bagdado rajone, pavadintame Sadamo garbei (vėliau pervadintame Sadro garbei) penktadienio maldai, tokie susirinkimai tęsėsi kelias savaites. Sadras pasinaudojo jų balsais 2005 m. rinkimuose į parlamentą, po metų pasinaudojo savo įgyta įtaka, kad padėtų Nouri al-Maliki užimti ministro pirmininko kėdę. Tačiau draugystė ilgai nesitęsė: dvasininkas atsiskyrė nuo ministro pirmininko, kai šis leido amerikiečiams pulti jo karius. Skirtingi šaltiniai pateikia dvi pagrindines jo pabėgimo į Iraną versijas: vieni teigia, kad jis jautė tapsiantis kitu taikiniu, kiti teigia, kad tuo jį įtikino Irano pareigūnai ir pasiūlė persikelti ten dėl jo paties saugumo. Dabar, traukiantis JAV kariams ir vykstant deryboms dėl Irako vyriausybės, Sadras gali planuoti savo sugrįžimą. Jei jis sugrįš, jį be abejonės vėl pasitiks švenčiančios minios.
Politinis sugrįžimas – ilgo planavimo rezultatas. Likus daugiau nei metams iki kovą vykusių rinkimų jis ir jo pagalbininkai sukūrė specialų komitetą, kuris rūpinosi rinkimų strategija. Jų tikslas – pasinaudoti rinkimų sistema. Komanda analizavo rinkimų įstatymą, studijavo rajonų žemėlapius, sudarė balsuotojų duomenų bazes kiekvienoje provincijoje. Galiausiai jo partija laimėjo 39 vietas parlamente ir turi pakankamai svarų balsą Nacionaliniame Irako aljanse, dominuojančiame šiitų bloke. Būtent todėl Allawi nuskubėjo į susitikimą Damaske – jam reikia Sadro, jei nori tapti ministru pirmininku.
Būtų paprasta pavadinti atsitiktinumu Sadro sėkmę rinkimuose, tačiau tiesa ta, kad jo religinis nacionalizmas, derinamas su jo puoselėjamu šiitų bendruomenės gynėjo įvaizdžiu, patinka dešimtims tūkstančių irakiečių. Be to, jis turi tai, ko neturi jo priešininkai – „gatvių paramą“. Jis gali tvirtinti, kad judėjimas, priešingai nei daugelio jo konkurentų, yra „užaugintas“ namuose. Jo priešininkai metų metus stengiasi parodyti savo nepriklausomybę tiek nuo Vašingtono, tiek nuo Teherano.
Sadro rėmėjai – kažkas daugiau nei tik politinė partija. Jis akivaizdžiai remiasi „Hezbollah“ modeliu – kuria populistinį judėjimą, kurį remia neoficialios ginkluotosios pajėgos. Pasirenkami žodžiai, kuriais jis apibūdina JAV pajėgas Irake, tokie kaip „pasipriešinimas“, „okupacija“, „kankinių mirtis“, skamba tarsi paimti iš „Hezbollah“ lyderio kalbų. Visa tai paskatino JAV susilaikyti nuo tiesioginių derybų su Sadru, to jie nedarė nuo pat 2003 m. Be abejo, nėra taip, kad jis pats labai stengėsi pradėti dialogą – tiesą sakant, jis ir jo pagalbininkai gan aiškiai pasakė, kad jų armija nenusiginkluos, kol Irako žemėje yra JAV kariai.
Ko nori Sadras? Vienas iš nuolat aptarinėjamų objektų – sulaikytieji. Viename iš savo interviu jis pasakė, kad šiuo metu yra maždaug 2,000 su jo judėjimu siejamų sulaikytų asmenų, kurie buvo suimti JAV operacijų 2007–2008m. metu, kuriuos norėtų matyti laisvėje. Pats Sadras aiškina, kad jis stengiasi nemaišyti sulaikytųjų paleidimo klausimo su derybomis dėl vyriausybės, tačiau pagrindinių politinių blokų atstovai teigia, kad Sadras priekaištavo Maliki už kalinių nepaleidimą ir susilaikė nuo paramos išreiškimo. Jau dabar aišku, kad bet kuris Sadro paremtas kandidatas turės padaryti didelių nuolaidų dėl sulaikytųjų paleidimo. Jam pačiam gali tekti pažadėti paleisti savo ginkluotąsias pajėgas.
Kalinių išlaisvinimas tik trumpalaikis derybų objektas. Galiausiai jis juk siekia valdžios – jei galima daryti išvadas iš jo veiksmų praeityje, tai jis tikrai nesidrovės panaudoti savo valdžios. Yra visas sąrašas problemų, kurių sprendimus jis stengsis priimti arba blokuoti parlamente. Jau anksčiau jis surėmė špagas su kurdų grupėmis dėl Kirkuko, naftos turtais besipuikuojančio miesto, kurį kurdai laiko savo regiono Irake sostine. Jis siūlo iš naftos gaunamą pelną atiduoti centrinės valdžios kontrolei, su tuo nesutinka kurdai ir kai kurios konkuruojančios šiitų grupuotės. Moterų teisių grupės taip pat išreiškė savo baimę, kad Sadro partija blokuos jų pastangas priimti moterims palankesnius nuosavybės, skyrybų ir vaiko globos įstatymus. Kai kurie net bijo, kad jo kovotojai nusitaikys į moterų teisių gynėjus, tai jie jau padarė 2007 m. ir 2008 m. Basroje.
Politiko ambicijos neapsiriboja vien tik Irako vidaus problemomis. Jo kelionės į Jordaniją, Turkiją, Libaną, Saudo Arabiją ir kitur rodo, kad jis nori būti vertinamas kaip regioninis žaidėjas. Jis nori parodyti savo „Mahdi“ kariuomenę kaip „rezistencinės ašies“, kurią sudaro „Hezbollah“ ir „Hamas“, dalį.
Šiuo metu Sadras tikrai patenkintas, kad turi svarbų balsą sprendžiant, kas taps kitu ministru pirmininku. Sunku nepastebėti ironijos, kai žmogus sukūręs tarp žmonių esančio politiko įvaizdį, savo balsą atiduos ne Bagdade, kur jis drąsiai galėtų sukviesti milijonus rėmėjų, bet kaimyniniame Irane.
