Panevėžio lėlių vežimo teatro aktoriai, pakinkę arklius, kaip ir kasmet, liepos 6-ąją patraukė į vasaros gastroles po šalies miestus ir kaimelius. Kokios gi jos šiemet?
Šiųmetinis maršrutas: Panevėžys–Anykščiai–Rokiškis–Kupiškis bei aplink juos esantys kaimai ir gyvenvietės. O tada liepos 19-ąją vėl į Panevėžį. Per dieną gali būti surengiami du ar net trys pasirodymai, tad teatralams tai užimtos, nors, žinoma, džiugios dienos.
Apie tai ir kitus gastrolių reikalus kalbamės su vienintelio tokio teatro Europoje įkūrėju ir direktoriumi Antanu MARKUCKIU.
– Kiek metų pačiam teatrui ir kiek jau laiko rengiate vasaros gastroles?
– Teatrui jau 25 metai, tiek pat ir važinėjame. Kiekvieną vasarą, liepos 6 dieną, patraukiame į gastroles. Šiuo metu į turą išvyko 14 žmonių. Tai ir aktoriai, ir aptarnaujantis personalas.
Gastrolėms ruošiamės: dar prieš maždaug mėnesį su automobiliu pervažiuojame visą maršrutą, kad žinotume, per kiek laiko arkliai nuvažiuos tokį kelią ir kada galime rengti kitą spektaklį. Vežamės visą mantą, taip pat ir čiužinius, miegmaišius. Ieškomės nakvynės – kas priims. Jei tai kultūros namai – juose nakvojam. Galiausiai, jeigu nėra galimybių, tai prie kokio miško statomės palapines, kuriame laužą.
– Nors gastrolės tik ką prasidėjo, tačiau gal jau galite įvardyti skirtumus nuo pernykščių?
– Pirmiausia skiriasi tuo, kad šiuo maršrutu nevažiavome jau 10 metų. O šiaip kiekvienos gastrolės skiriasi, nes susitinkame su naujais žmonėmis...
Šiemet per 12 dienų bus surengti 26 spektakliai. Nuvažiuosime maždaug tris šimtus kilometrų, tačiau tai nėra labai daug, anksčiau tekdavo aplankyti ir Palangą, o užtrukdavome apie mėnesį. Bet tada teatras dar buvo mėgėjiškas, jame vaidino jaunimas.
Pirmą kartą gastrolių visiškai niekas neremia, aktoriai patys savo pinigais važiuoja, net Kultūros rėmimo fondas mūsų neparėmė. Turbūt Kultūros ministerijoje mąsto, kad nereikia. Mes gi neprašome šimto tūkstančių, užtektų penkių šešių. Be to, čia gi kaimai, kur nėra jokio užimtumo, o pramogos – brangios, nepasiekiamos. Čia teatras atvažiuoja į namus, į kiemą. Vis dėlto pramoga. Yra kaimų, kur nėra kultūros židinių ir vaikai nieko nemato. Gaila, bet taip yra.
Taip pat šiemet mus aplankė Lietuvos, Latvijos, Estijos kultūros institutų darbuotojai, politikai iš Danijos. Šie, matyt, nori pamatyti, kaip toks teatras atrodo. Sutapo, kad mes išvažiuojame į gastroles, o jie atvažiavo. Miežiškiuose, Angelų slėnyje, jiems rodysime pagal Hanso Kristiano Anderseno pasaką pastatytą Elenos Mezginaitės spektaklį „Skiltuvas“.
– Kokia jūsų publika?
– 50 procentų vaikų, 50 procentų suaugusiųjų. O būna, kad mažai vaikų ir daug suaugusiųjų. Tai priklauso nuo vietos, kurioje lankomės. Kiekvienas randa sau kažką spektakliuose, todėl ateina ir pensininkai: pasižiūri į vežimą, teatrą, užplūsta prisiminimai.
Bilietas kainuoja simbolinius 2 litus. Tai ne dėl pinigų uždirbimo – gastroles visada rėmė Kultūros fondas. Tuos du litus imame dėl labai paprasto dalyko – kai už dyką įleidžiame, labai sunku sukontroliuoti žiūrovus: kas nubėga į parduotuvę nusipirkti ledų ir sugrįžta spektaklio žiūrėti. O tas bilietas vaiką įpareigoja elgtis kaip teatre; tuomet jisai tvarkingai sėdi, žiūri. Aišku, ne visi turi ir tiek pinigų, taigi neišvarom ir tų, kurie bilieto nenusiperka.
– Tolesni planai?
– Artėja festivalis, tad jam ruošiamės. Rugsėjo 3–9 dienomis vyks tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Lagaminas“, į jį planuoja atvykti 22 teatrai iš užsienio. Tuo pačiu metu vyks ir miesto gimtadienis bei Europos vyrų krepšinio čempionatas. Bet mums tik geriau, nebereikia rūpintis festivalio dalyvių užimtumu, jie turės kur išeiti, ką pažiūrėti, o ir miestas bus pasipuošęs. Tegu pamato. Be to, maži vaikai gi neina žiūrėti krepšinio, todėl susirenka žmonių ir pas mus. Mes tik išlošiam.
Sima MAŽUTAVIČIŪTĖ
