Jei reikėtų, kuriant Lietuvos įvaizdį, rasti kuo tikslesnį apibūdinimą, tai puikiai tiktų amžinai visur vėluojančios šalies įvaizdis.
Daugelis prisimena, kokią gėdą jautėme, kai atkūrę nepriklausomybę ir surentę rinkos ūkį buvome patys paskutiniai, šiaip ne taip įsitaisę „McDonald‘s“ restoraną. Paskutiniai tarp „Baltijos sesių“ velkamės įsiskolinimo mastais. Mūsų ekonomikoje didžiausias tarp Baltijos valstybių tradicinių, pamatinių ūkinės veiklos šakų - žemės ūkio ir pramonės - lyginimasis svoris (kai Latvija ir Estija toli nulėkė į priekį nekilnojamojo turto pardavimo ir perpardavimo veikla bei finansinių operacijų įmantrybėmis). Ir Halovino niekaip neišplatinam, ir ... kur tik mes bespėjam.
Kita vertus, visur vejamės, kartais ir visai priartėjam ar net pasivejam.
Ar taip bus ir su gan šiurpiu ekonomikos atšalimu – koks jau parodė dantis Latvijoje ir Estijoje?
Dar pernai mūsų visų ekonomikos augimo tempai buvo išreiškiami bemaž dviženkliais skaičiais. Šįmet išsiskyrėm labai smarkiai. Pirmąjį šių metų ketvirtį bendrasis vidaus produktas (BVP) Lietuvoje padidėjo, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, 6,8 proc., o Latvijos jau tik 3,3 proc., Estijos – 0,1 proc. Dar ryškiau skirtumas matosi antro ketvirčio duomenyse: Lietuvos augimas 5,5 proc., Latvijoje – 0,1 proc., Estijoje – BVP net sumažėjo 1,1 proc.
Didelė pasaulio dalis pasuko į gamybos lėtėjimą, recesiją. Dar pavasarį analitikai teikė gan optimistiškas prognozes. Spalio mėnesį, kai globali finansų krizė trinktelėjo visoms šalims, prognozės buvo perskaičiuotos žemyn. Mums taip pat.
Šių metų balandį Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prognozavo Lietuvai BVP augimą šiais metais 6,5 proc. ir 2009 m. 5,5 proc. (Latvijai atitinkamai 3,6 ir 0,5 proc., Estijai – 3,0 ir 3,7 proc.).
Spalio mėnesį TVF drastiškai koregavo prognozes žemyn: BVP augs Lietuvoje atitinkamai 2008 ir 2009 m. 3,9 ir 0,7 proc., Latvijoje – smuks 0,9 ir dar 2,2, Estijoje – smuks 1,5 ir kils 0,5 proc.
Tiesą sakant, Baltijos šalims TVF ypač rūstus. Jei Vidurio Europa (Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija) bei Pietryčių Europa (Bulgarija, Rumunija ir Kroatija) daugmaž išsaugos santykinai neblogus augimo tempus šiais ir ateinančiais sunkiaisiais metais (BVP augs 4-5-6 proc., net Vengrijoje ims spartėti augimas, 2009 m. sieksiantis 2,3 proc.), tai Baltijos valstybėms, TVF nuomone, tiesiog baigėsi garas.
Su tuo garo išeikvojimu kol kas ir atsiliekam.
Patys naujausi, trečio ketvirčio duomenys rodo, kad ekonomikos augimo tempai ir toliau lėtėja, bet tai vyksta vis dar švelniai. Trečią ketvirtį Lietuvos BVP padidėjo 3,1 proc. (Latvija ir Estija duomenų dar nepaskelbė). Tebedidėja, nors tik vos vos, gyventojų indėliai bankuose, tebeauga skolinimasis iš bankų. Išlieka žvalus eksportas. Būtent tebesilaikantis eksporto augimas ir traukia dabar mūsų ūkį aukštyn. Tai matyti iš tokių skaičių: jei 2007 m. sausio-rugsėjo mėn. 56 proc. pramonės produkcijos buvo parduodama ne Lietuvos rinkoje, tai 2008 m. jau 61,2 proc. Vėl, kaip ir ankstesnio spartaus augimo metais, eksporto plėtra, mūsų ekonomikos atvirumas pasaulio rinkoms ir narystės ES teikiamos galimybės yra vienas iš svarbiausių – ir pačių stabiliausių – krašto ūkio variklių.
Augimas dar lėtės. TVF mano, kad išėjimas iš smukimo prasidės kitų metų antroje pusėje. Išliekant tikimybei, kad gali būti ir blogiau.
Mūsų didėsiančių sunkumų ir problemų priežastys kelios. Ima sukti antrą ratą dėl energijos brangimo pakilusios kainos, dabar jau – tų prekių, kurioms daro įtaką pabrangęs kuras ir energija bei dėl to padidėję atlyginimai. Infliacija mums tebelieka rimtas priešas. Rimta problema yra ir visiškai sulėtėjęs augimas mūsų prekybos partnerių šalyse; tai nebeleis eksportui plėtotis sparčiais tempais, o pasunkėjusios kredito sąlygos ims stabdyti investicinę veiklą. (Lietuvos bankas numato investicijas net sumažėsiant; tam tikrą indėlį čia įneš valstybės pastangos taupyti biudžeto išlaidas, apkarpant ar keliant į tolesnę ateitį investicinius planus, bet didžiausią vaidmenį suvaidins komercinių bankų itin sugriežtinta paskolų politika; tiesa, visa tai stabdys infliaciją).
Galima laukti ir politiškai motyvuotų Rusijos ekonominių priemonių mūsų atžvilgiu; ypač turint galvoje tai, kad nenustojanti kilti Rusijos ekonomika darosi mūsų ūkiui santykinai vis svarbesnė kaip prekių ir paslaugų rinka, nekalbant jau apie energetikos tiekimus.
Tokioje aplinkoje esminis dalykas naujai Vyriausybei – išlaikyti (išsaugoti) lito kursą euro atžvilgiu; tai leis išsaugoti eksporto potencialą (eksporto prekių konkurencingumą), nes bet koks lito kurso sumažėjimas galingai stumteltų aukštyn infliaciją. Lito kursą išlaikysim nepakitusį, tik jei pažabosim infliaciją, o tam reikia stabdyti realaus darbo užmokesčio didėjimą virš darbo našumo kilimo tempų. Išvis sunkmečiu turime pristabdyti darbo užmokesčio didinimą, nes tai vienas iš veiksmingiausių būdų palikti bedarbiais mažiau žmonių. Tokios yra šiandien esminės grandys, sudarančios ekonominės politikos veiksmų grandinę. Mūsų produkcija turi pigti arba brangti lėčiau nei kitų.
Pokomunistinių bei iš agrarinės ekonomikos kylančių šalių tyrimai rodo, kad ūkio plėtra demokratijos sąlygomis skiriasi nuo plėtros autokratinio režimo sąlygomis daugiausia tuo, kad demokratijoje investicijų mastai apskritai mažesni; mažiau taupoma ir investuojama, daugiau vartojama. To pasekmė - kiek lėtesni nei alternatyvaus politinio režimo atveju ūkio augimo tempai.
Tokie yra kraštutiniai modeliai. Modelis arčiau vidurio – visų daugsyk girdėti raginimai sunkesniu metu imtis griežtos pinigų politikos ir griežtos biudžeto politikos.
Nesame išskirtinė nacionalinė ekonomika. Todėl mūsų atsilikimas smunkant žemyn nėra didelė paguoda. Pasivysim. Bet turim šansų ir smukti trumpiau, ir imti kilti anksčiau. Taip būtų net geriau nei vadintis „drąsia šalimi“.
