Lietuvos pilietis, lietuvių tautybės asmuo, beje, ketinantis tapti profesionaliu Lietuvos kariu ir ginti Tėvynę, šių metų vasario 16–ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną, – būdamas visiškai girtas (mat su draugais šėlo kapinėse) nuo vieno sostinės administracinio pastato nulupo Lietuvos vėliavą ir ją piktdžiugiškai suplėšė. Beje, vėliavą, perrištą juodu kaspinu, tautai gedint poeto Justino Marcinkevičiaus...
Taip besielgiančiu žmogumi šlykštėtųsi ir jo gėdintųsi kiekviena pasaulio valstybė. Kiekviena. Nes be išimties kiekvienos šalies vėliava – vilgyta ją keliančios tautos ašaromis, prakaitu ir krauju.
Baisiausia: mes nesuvokiame savęs kaip valstybės. Tautinio orumo sąvoka mums neegzistuoja, mūsų širdyse bei savimonėje jau nesama šventų tautinių, istorinių, religinių, o ir bet kokių dvasinių vertybių, kurias nuo vandalų veiksmo ar žodžio norėtume ginti. Mes negerbiame savo vėliavos. Mes jau nebežinome, ką reiškia žodis “Lietuva„. Vietinė teisėtvarkos sistema (tiksliau, Vilniaus miesto 4–asis apylinkės teismas) jos egzistavimo apskritai nebepastebi – Lietuvos įstatymų sargai tesugebėjo įžvelgti štai tokią nusikaltimo sudėtį: „Buvo sugadintas 75 litų vertės daiktas“. Todėl šią sumą atlyginus nukentėjusiajam (teisėtvarkos nuomone, ne valstybei, o vėliavą įsigijusiai ir iškėlusiai bendrovei „Priemiestis") teisingumas buvo įvykdytas, nuskriaustųjų nebeliko.
Įdomu, jei minėtasis „pilietis" su minėtais sėbrais būtų sumanęs dalbomis sugriauti Gedimino pilį? Nuostolis būtų lygus sugadintų pilies plytų kainai? Turint omeny, kad jos senos – prasčiau saugančios šilumą nei šiuolaikinės, – nuostolis būtų ne toks jau didelis? O jei kapinėse girtauti mėgstanti kompanija būtų sumaniusi iškasti, pavyzdžiui, Jono Basanavičiaus kapą? Būtų atsipirkę sumokėdami sugadinto antkapio ir suniokotų kapo gėlių kainą?
Tuomet teismai be vargo turėtų gebėti apskaičiuoti ir nominalią Tėvynės kainą – ji, ko gero, lygi žemės ploto ir ant jos stūksančių pastatų komercinei kainai?
Žinoma, vis naujų veido grimasų išmokstanti demokratija ir visuotinai primygtinai godojama naujoji Europos dievaitė tolerancija suteikia mums ir tokią galimybę – Lietuvą suvokti ne kaip valstybę, o kaip bedvasę laisvosios rinkos zoną, save pačius – ne kaip tautą, o nuo bet kokio mentaliteto laisvus vartotojų srautus. Tuomet, žinoma, teisėtvarka “individo" prasižengimą įvertino preciziškai tiksliai.
Tik tegu įtikina tuomet teisingumo sargai už ištikimybę anuomet nelegaliai Trispalvei KGB rūsiuose kankintus, po kelias dešimtis metų Sibiro gulaguose kalintus dar likusius gyvus mūsų tėvus ir senelius, kad jų auka verta nei daugiau, nei mažiau – 75 litus.
Rimvydas Stankevičius
Redakcijos skiltis
