Dominikos Respublika – viena iš Karibų jūros salų, kurią 1492 m. atrado italas Cristoforas Colombas, tarnavęs Ispanijos karalienei Isabelei. Bebaimis atradėjas, įsiveržęs į Naująjį pasaulį, tikriausiai nė nenutuokė, kad, praėjus daugiau nei 500 metų, Senojo pasaulio moterys Dominikoje ieškos ne aukso ar prieskonių, o... meilės rojaus.
Naujojo pasaulio sostinė
Senovėje karibais buvo vadinami Karibų jūros salose gyvenantys taino genties indėnai, pasižymėję kovingu charakteriu ir kanibalizmu. Išsilaipinusiems naujai atrastoje saloje ispanams tokia smulkmena, kaip vietos gyventojų pasipriešinimas, entuziazmo nenuslopino. Greitai įkurtą pirmąją gyvenvietę naujieji atvykėliai pavadino La Isabela Ispanijos karalienės garbei. Naujųjų žemių atradimo džiaugsmą norėta sutvirtinti ir materialinėmis gėrybėmis, todėl C.Colombo brolis Bortolomeo su ginkluotų bendraminčių būriu patraukė į vakarinę salos dalį ieškoti aukso. 1496 m. vasarą netoli Ozamos upės apsistoję ispanai konkistadorai surentė ir nedidelę tvirtovę. Kaimelį, iš kurio išaugo Dominikos Respublikos sostinė, pavadino Santo Domingo: miesto įkūrėjas paprasčiausiai prisiminė tos dienos kalendoriuje užrašytą šventojo vardą.
Kad ir kaip ten būtų, lietuviškai santo domingo – šventas sekmadienis , tik tos sekmadienio ramybės saloje visada buvo nedaug net ir nuslūgus aukso karštligės bangai. 1502 m. miestą visiškai suniokojo nuo jūros atūžęs uraganas. Atstatyti sugriautos sostinės ėmėsi to meto gubernatorius Nicolàs de Ovandas. Nusprendęs, kad namai iš medžio – nepatvarūs, akmenis naujiems namams skaldyti vertė salos indėnus. Dienos normos neįvykdęs nelaimėlis vakare būdavo pakariamas. Kiekvieną naktį ant šakos siūbuodavo vis kita auka, tačiau darbai vyko sparčiai. Sutvirtėjusiam ir išsiplėtusiam miestui 1508 m. karalius Ferdinandas Cattolicas suteikė pirmojo Amerikos miesto titulą (isp. Ciudad de Primada de Amèrica ).
Sostinėje buvo sutelktos teisinės, administracinės ir politinės institucijos, nuo kurių priimamų sprendimų priklausė visos atrastosios Amerikos likimas. Sostinėje buvo įkurtas pirmasis Naujojo pasaulio aukščiausiasis teismas, pastatyta pirmoji katedra, universitetas, įsikūrė jėzuitų, dominikonų, pranciškonų vienuolių ordinai. Centrine miesto gatve Calle de Las Damas išdidžiai vaikštinėjo C.Colombo sūnaus Diego žmona Marìa de Toledo. Šiai Ispanijos karaliaus giminaitei į Naujojo pasaulio sostinę pavyko perkelti Europos salonų blizgesį, tad baltaodės moterys čia demonstruodavo naujausius prabangius apdarus bei papuošalus.
Donžuanai po palmėmis
Sunku pasakyti, kokį įspūdį visa tai paliko vietiniams salos gyventojams. Laikas bėgo, dauguma laimės ieškotojų iškeliavo kitur, o Santo Domingo šlovė ėmė lėtai gesti. Negana to, anglo Franciso Drake’o vadovaujami 1586 m. piratai negailestingai išplėšė miestą, suniokojo ir sunaikino viską, ką tik galėjo. Nedaug Santo Domingo mieste liko iš ispaniškosios šlovės, tačiau galbūt praeities dvasia turėjo įtakos vietos juodaodžių donžuaniškumui, žavesiui, kuriam šiandien taip sunkiai atsispiria baltaodės turistės.
Į Karibų jūros salas kasmet atvyksta apie 600 tūkst. moterų. Kiek moterų, tiek ir kelionės motyvų: vienos ieško nuotykių, kitos – iš rankų slystančios jaunystės, trečios gelbėjasi nuo rutinos. Katalikiškoji Dominika tam puikiai tinka!
Vyrų ir moterų bendravimo šioje šalyje nevaržo griežtos taisyklės, todėl atsitiktiniai santykiai čia negadina pailsėti atvykusios moters reputacijos. Paimti svetimšalę už rankos ir nusivesti ją egzotiškos meilės takeliu pasirengęs restorane, bare, diskotekoje ar paplūdimyje dirbantis vietos gražuolis. Sezonas įkarštis būna vasarį ir kovą: tada šalies oro uostus užpildo viltingai nusiteikę sanky panky – iš moterų gyvenantys Dominikos vyrai. Įdėmus žvilgsnis, švelnus balsas, jausmingi judesiai ir ypatingas kiekvieną moterį karaliene paverčiantis dėmesys – vizitinė šiuolaikinių Dominikos kazanovų kortelė. Tiesa, baltaodes turistes jie tarpusavyje vadina botella de leche , t. y. pieno buteliais, kuriuos reikia nedelsiant visapusiškai užpildyti. Vyrukas nusižiūrėtą ar juo susidomėjusią moterį profesionaliai „įsimyli“ ir veikia pagal kruopščiai parengtą verslo planą. Atvykėlė užburiama dėmesingumu, jautrumu, komplimentais. Sanky panky – puikūs klausytojai, siekiantys išpildyti meilės išsiilgusiųjų svajones. Jas kaitina ir visur čia skambanti svaigi bachata ir merengue šokių muzika, nūnai labai populiari visoje Lotynų Amerikoje, kokosų pienu ir romu kvepiantis oras, kaitri saulė, smaragdinė jūra ir, žinoma, įsimylėjusios žavaus juodaodžio jaunuolio akys.
Meilės verslo grimasos
Riba tarp malonaus neįpareigojančio vienos ar dviejų savaičių romano ir metus galinčio trukti košmaro labai slidi. Neduokdie, jei atvykėlė pamirš, kad visa tai buvo suaugusiųjų žaidimas, kurio esmė – abipusė nauda. Kai auka vis dar negali atsistebėti saloje radusi sielos dvynį ir tuo įtiki, reikalai neišvengiamai komplikuojasi. Juk vietinių sanky panky vertelgų vyrukų tikslas – kuo didesnė ekonominė nauda ir kuo ilgesnis paslaugų laikas. Į verslą įtraukiama visa vyruko šeima, su kuria po pirmosios pažinties dominikietis supažindina savo meilę, ši iš artimųjų sužino, kad taip beviltiškai įsimylėjusio sūnaus ar brolio jie dar nėra matę... Galvą pametusi moteris dažnai girdi tik tai, ką nori girdėti, problemų atsiranda jai grįžus namo. Kupini meilės elektroniniai mylimojo laiškai pamažu ima virsti grėsmingų žinių nešėjais: pranešama, kad netikėtai užklupo sunki liga, o vaistams nėra pinigų, kad netikėtai atūžęs uraganas suniokojo namus...
Puiku, jei su gyvenimo sunkumų užgriūtu širdies draugu moteris bendrauja per atstumą. Naivu būtų teigti, kad tikros meilės Dominikoje nėra. Šioje šalyje yra beveik 7 820 000 gyventojų, pusė jų – jaunesni nei 20-ies. Kaip ir visame pasaulyje, vietos vyrai pirmenybę teikia tėvynainėms. Anksti sukūrę šeimas, jie džiaugiasi gausiu būriu vaikų: šeima čia laikoma neginčytina vertybe, o į santuokinę ištikimybę žiūrima atlaidžiai. 35 metų moteris čia paprastai jau būna močiutė, o vyrai kartais turi parūpinti kasdienės duonos net 25 palikuonims. Ekstremalios sąlygos verčia žmones ieškoti įvairių išeičių. Sanky panky – tai įprastas garbingas verslas šioje egzotinėje saloje, neprieštaraujantis katalikybei ir nedarantis gėdos verslininko šeimai.
Ernesta Mažalskaitė-Parma
