Lietuvos žmonių itin palankiai vertinama ugniagesio gelbėtojo profesija yra susijusi su kasdieniais pavojais, bet faktai rodo, kad ne ugnis gaisrininkams kelia didžiausią grėsmę. Nelaimės šių gelbėtojų dažniau tyko dar tik galvotrūkčiais skubant į kovą su liepsnomis.
Suspaudė autocisternos
Neseniai savo tarnybos vietoje žuvo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (PGV) ugniagesys gelbėtojas Saulius Navadonskis (46 m.).
Kai tos dienos vėlyvą rytą, po devintos valandos, Nociagalos kaimo (Naujamiesčio sen.) gyventojas Antanas Kruzas (58 m.), padedamas kaimynės, šaukėsi ugniagesių pagalbos, nes vyriškio name kilo gaisras, niekam nė mintis į galvą neatėjo, kad šis įvykis virs dviguba tragedija.
A. Kruzas vėliau sakė tik dešimčiai minučių palikęs be priežiūros užkaistą burokėlių puodą, nes ėjęs pas kaimynę skolintis acto. O kai parėjęs, į namo vidų jau nedrįsęs žengti, nes vyrą pasitikę tiršti dūmai.
Po keliolikos minučių prie A. Kruzo medinio namo jau buvo atlėkusi Naujamiesčio gaisrininkų komandos GAZ markės autocisterna su 5 tonomis vandens. Vienas atvykęs ugniagesys jau traukė žarnas iš autocisternos, bet vandens dar nebuvo paleidęs, kai atskubėjo dar dvi profesionalių ugniagesių autocisternos iš Panevėžio. Vienaukščio namo stogas tuo metu jau buvo apimtas liepsnos. Visos trys autocisternos su vandeniu buvo sustojusios siaurame kaimo keliuke viena paskui kitą. Bemaž po minutės gaisrininkai būtų aktyviai lieję vandenį ant degančio namo, nes jau buvo duota komanda atsukti autocisternos vandens siurblio sklendę, tačiau tuo metu įvyko netikėta nelaimė – staiga atgal pajudėjo priekyje stovėjusi Naujamiesčio komandos autocisterna ir atsitrenkė į viduryje stovėjusią panevėžiečių autocisterną, o ši – į už jos buvusios trečios autocisternos priekį. Tarp dviejų paskutinių mašinų tuo metu stovėjęs Panevėžio PGV ugniagesys gelbėtojas S. Navadonskis akimirksniu buvo taip suspaustas sunkiasvorių gaisrinių mašinų, kad jam prireikė skubios kolegų pagalbos.
Kartu su S. Navadonskiu tarp autocisternų buvęs jaunesnis jo kolega spėjo atšokti.
Neapdairumo kaina?
Ištrauktas sužalotas gaisrininkas buvo be sąmonės. Kiti gelbėtojai bandė jį gaivinti, laukdami iškviestų greitosios pagalbos medikų, bet netrukus S. Navadonskio gyvybė užgeso. Toje vietoje, kur ugniagesys buvo stipriai suspaustas, teliko kraujo bala.
Beje, A. Kruzo namą liepsnos suniokojo taip, kad žmogus liko be turėtos pastogės. Nelaimėlio likimu pasirūpino seniūnijos darbuotojai, nenusisuko ir kaimo žmonės. Bet kadangi gaisre išvengta žmonių aukų, šis įvykis nublanko prieš netikėtos avarijos auka tapusio ugniagesio žūtį.
Kodėl žuvo labai patyręs gaisrininkas, aiškinasi Panevėžio rajono policijos pareigūnai. Savo tyrimą atlieka ir Panevėžio apskrities PGV ugniagesiai, gedintys ilgamečio savo kolegos. Visiems rūpi, kodėl iš vietos staiga pajudėjo prie gaisravietės sustojęs gaisrinis automobilis, prišaukęs tragediją.
Iškart po nelaimės pradėtos kelti įvairios versijos, įvykio vietoje buvę žmonės ginčijosi, ar pajudėjusiame Naujamiesčio gaisrininkų automobilyje tuo metu buvo jo vairuotojas, ar nebuvo. To prieš nelaimę niekas specialiai nestebėjo, nes visų dėmesys buvo nukreiptas į gaisro naikinamą namą.
Įvykį tiriantys pareigūnai, operatyviai dirbdami Nociagalos kaime, ragino žmones nieko nespėlioti ir palaukti galutinių tyrimo išvadų. Nekalbūs jie buvo ir praėjus kelioms dienoms po tragiško įvykio, tik prasitarė, kad pajudėjusios autocisternos vairuotojas po įvykio neapsiėjo be medikų pagalbos, buvo ištiktas šoko.
Netoli gaisravietės gyvenantis Rimantas Karženauskas pasakojo, kad po tragedijos pareigūnai, norėdami įsitikinti, ar tikrai galėjo pajudėti stovėjęs gaisrininkų automobilis, jeigu jame nebuvo vairuotojo, per sumaištį kažkodėl palikusio mašiną atleistu rankiniu stabdžiu, atliko eksperimentą. Atleidus rankinį stabdį, sunkiasvorė autocisterna nepajudėjo iš vietos, nors ir stovėjo nedidelėje pakalnėje. Bet tai, žinoma, tiksliau nustatys įvykio tyrėjai. O R. Karženauskas sakė manantis, kad tos autocisternos vairuotojas, gaisrininku dirbantis dvejus metus, greičiausiai tiesiog suklydęs įjungė atbulinės eigos bėgį vietoje reikėto įjungti vandens siurblio. Šia versija kol kas labiau tiki ir nelaimės tyrėjai, ikiteisminį tyrimą pradėję dėl avarijos, per kurią žuvo žmogus, kai automobilio vairuotojas pavažiavo atbuline eiga ir atsitrenkė į iš galo stovėjusį kitą gaisrinį automobilį.
Juodoji statistika
Kad ir kaip baigsis nelaimės tyrimas, aišku, jog tai buvo nelaimingas atsitikimas – niekas gaisrininko S. Navadonskio žūties nesiekė. Įvykio vietoje visų ugniagesių skubėta, turbūt nelabai laikytasi Kelių eismo taisyklių, nes visiems labiausiai rūpėjo degantis namas.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) direktoriaus pavaduotojo Vygando Kurkulio, po tragedijos aplankiusio žuvusiojo šeimą, teigimu, S. Navadonskis ugniagesiu gelbėtoju dirbo beveik 25 metus ir buvo labai vertinamas, apdovanotas, skatintas. Žuvusiojo liko gedėti žmona, sūnus ir dukra.
PAGD duomenimis, S. Navadonskio žūtis tarnyboje yra pirmoji statutinio ugniagesio žūtis per 23 Lietuvos nepriklausomybės metus. Per šį laikotarpį žuvo ir du vadinamieji nestatutiniai, arba savivaldybių (kaimo vietovių), gaisrininkai.
Tarnyboje žuvusių ugniagesių gelbėtojų šeimoms išmokamos kompensacijos, kurių dydis priklauso nuo nelaimės tyrimo išvadų, tai yra įvertinus, kas kaltas dėl įvykio.
Profesinė pareiga
Eismo nelaimė 2012-ųjų lapkričio pabaigoje pražudė ir Sasnavos priešgaisrinės gelbėtojų komandos (Marijampolės sav.) gaisrininką Remigijų Karkauską (38 m.), šioje tarnyboje dirbusį apie dvejus metus. Be tėčio liko trys tuomet dar nepilnamečiai (4-17 m.) vaikai.
Ugniagesys R. Karkauskas tą naktį vairavo tarnybinį automobilį „Kamaz“, kuriuo su kolega Valdu Vaišniu skubėjo gesinti gaisro kaimyninėje Vilkaviškio savivaldybėje, Pilviškiuose, kur degė baldų gamybos cechas.
Sasnavos nestatutinių gaisrininkų komandai nebuvo lemta pasiekti gaisravietę, nes pakeliui, Gavaltuvos kaime, sunkiasvoris ugniagesių „kamazas“, važiuodamas per gulinčiu policininku vadinamą pėsčiųjų perėją, staiga tapo nevaldomas, nulėkė nuo kelio sankasos ir vertėsi į griovį.
Apvirtusią gaisrininkų mašiną rado į tą patį gaisrą paskui važiavę kito ugniagesių ekipažo nariai. Jie iš automobilio ištraukė sunkiai sužalotą V. Vaišnį, kuris tuoj buvo perduotas medikams, o mašinoje stipriai prispaustas R. Karkauskas buvo jau žuvęs.
Avarija įvyko tvyrant tirštam rūkui. Vėliau nelaimės tyrėjai spėliojo, kad vairuodamas ir skubėdamas gaisrininkas R. Karkauskas galbūt nelabai paisė Kelių eismo taisyklių, tačiau įsilingavęs ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Anot tyrimui vadovavusio Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Sauliaus Striaušos, tyrimą nutraukti leido galiojanti baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – profesinės pareigos vykdymas. Kitaip tariant, atsižvelgiama į tai, kad kai kurių profesijų atstovai privalo kuo greičiau skubėti gelbėti žmonių ir jų turto, kartais net rizikuodami kažką apeiti ar pažeisti.
Panašių nelaimių tyrėjų teigimu, svarbiausia – kad skubantys kitiems padėti gelbėtojai būtų blaivūs. O rizika jų tarnyboje – tai gyvenimo būdas, turbūt daugumą gelbėtojų tik dėl to ir atviliojęs į garbingą tarnybą. Tik faktai:
Du ugniagesiai žuvo 1989 metų kovo 20 dieną, kai atliko gelbėjimo darbus (gesino liepsnas) tuomečio Jonavos „Azoto“ gamybinio susivienijimo izoterminės saugyklos rezervuare, čia vidurdienį nugriaudėjus sprogimui.
Iš rezervuaro tuokart išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako, jis smarkiai garavo ir tuoj užsiliepsnojo.
Ir nuo gaisro, ir apsinuodiję išsiliejusiu amoniaku „Azote“ iš viso tuokart žuvo 7 žmonės, o vėliau dar paskelbta, jog 29 žmonės dėl avarijos tapo neįgalūs.
Lietuvos PAGD duomenimis, savo tarnyboje įvairių traumų patiria kasmet po keliolika ugniagesių gelbėtojų: būna kūno dalių nudegimų, kaulų lūžių, įvairių kūno sužalojimų įlūžus gesinamo pastato perdangai ir krentant žemyn, patyrus eismo nelaimę bei panašiai.
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
