Vlado Šimkaus poezijai pasisekė, kad ją surado ir skambėti scenoje prikėlė aktorius Rolandas Kazlas. Tačiau pats monospektaklio "Geležis ir sidabras" režisierius mano kitaip - tai jį surado talentingas poeto žodis.
Bet kuriuo atveju susitiko du artimų sielų kūrėjai, jų unikalūs pasauliai ir įvyko stebuklas. Praėjusį penktadienį "Lėlės" teatre Vilniuje buvo suvaidintas jau devynioliktas spektaklis praėjus vos dešimt mėnesių nuo premjeros šių metų vasarį, o žiūrovų salės visur, ar sostinėje, ar kituose Lietuvos miestuose, visada pilnutėlės.
Kas pažinojo V.Šimkų (1936-2004), tiems R.Kazlo kuriamas poeto pasaulis leis iš naujo su juo susitikti, nes turbūt nieko nėra tikriau už talentingą kūrybą. Literatūros vertintojai sutartinai pripažįsta, kad V.Šimkaus vieta lietuvių poezijoje yra unikali. Parašė tik keturis eilėraščių rinkinius ir po paskutinio - nutilo. Nuėjo į potekstę, kaip pats rašė eilėraštyje "Sielos riksmas", ir vis dėlto iki šiol jo kūryba aktuali. Pasak artimų V.Šimkaus draugų poeto Valdemaro Kukulo ir vertėjo Felikso Vaitiekūno, jokia istorija nepaliudys, kaip poetas gali būti literatūroje, trisdešimt metų neišleisdamas nė vienos knygos, o jo pavardė minima net "Naujausioje lietuvių literatūroje". V.Šimkus - vienas svarbiausių mūsų poetų, iš kosminių Eduardo Mieželaičio aukštybių pirmiausia estetiniu, o ne vertybiniu atžvilgiu sugrąžinęs žmogų į žemę.
Aktorius R.Kazlas po spektaklio prisiminė, kad V.Šimkus yra pasakęs, jog neberašo, nes neturi talento, tačiau tik tikras talentas, jo manymu, ir galėtų taip drąsiai pasakyti. Vis plačiau suaugusiems žiūrovams atsiveriančiame "Lėlės" teatre pastaruoju metu netrūksta originalių spektaklių, o R.Kazlo "Geležis ir sidabras" tarsi įtvirtina dar vieną tradiciją. Po spektaklio teatro kavinukėje rengiami susitikimai. Televizijos režisierius Juozas Javaitis, filmavęs monospektaklį, kalbėjo apie puikią jo dramaturgiją. Jam pritarė ir režisierius Gytis Padegimas. Tiesiog eilėraščiais pasakojamas gyvenimas.
Iš tikrųjų aktorius nuo pat pirmųjų spektaklio minučių įtraukia į dramatišką kūrėjo pasaulį. Iš pradžių tarsi juokaudamas prisijaukina: "Mane nuo kūdikystės pašėlęs juokas ima..." (eil. "Apie humorą") ar "Paskaita su haliucinacijomis" ir eina vis gilyn į sudėtingesnes poezijos ir gyvenimo prasmes. Kai visai kitaip suskamba taip gerai pažįstamos eilutės "Vosilką rankoje laikai/ visai kitaip negu po karo" ("Tobulas eilėraštis") ir kartu išgyveni eilėraščio "Ką daryti?" egzistencinį klausimą. Prašai: "Nusileisk, dangau, ant žemės" ir liūdi, kai "neatėjo - moteris iš Liepų gatvės" ("Novelė po žibintu"), ir "griaudu", kad: "Neišmoksta tie žmogeliai/ taip gyventi, kaip žvėreliai,/ nors pasiusk" ("Vasaros idilė"). Ir žinoma: "Geležim kvepia miestai, žibuoklė pirma - geležim./ Šitoks laikas, ar ką./ Ir vis vien mane traukia sidabras./ Mėnesienos man reikia ir spindesio mūsų šalnų,/ sidabrinių minučių grakštaus patvarumo." ("Geležis ir sidabras").
Dailininkės Neringos Keršulytės sukurtoje scenografijoje "Nuo amžių vakare už stalo - dviese./ Kaip angelas naminis lempa tvieskia" ir spektaklio pabaigoje - "geliančiai geltonas, skambus" avilys ("Aviliai"), kad turėtų kur grįžti ir, žinoma, grįžusios "Bitės pabėgėlės". Nesvarbu, kad: "Išgirdau mieste nešvankų gandą:/ Šimkus nieko naujo neatranda!" ("Kaip aš nusivyliau savimi").
R.Kazlas užsiminė, kad ketinama naujai išleisti V.Šimkaus rinktinę. Prie jos bus ir aktoriaus įskaitytos poezijos kompaktinė plokštelė. O monospektaklio "Geležis ir sidabras" kelionė tęsiasi. "Lėlės" teatro direktorius Juozas Marcinkevičius norėtų jį parodyti ir V.Šimkaus tėviškėje Kelmėje.
Milda Kniežaitė
