Pasaulis pakvaišo dėl vampyrų: nuo knygų apie juos lūžta knygynų lentynos, televizijos serialai ir filmai surenka milijonines auditorijas. O juk visi tie žmonės pradėtų klykti iš siaubo susidūrę su tikru vampyru.
Žavitės vampyrais? Ne jūs vieni. Bet, patikėkite, tikrai nenorėtumėte tamsią naktį sutikti Rendės Beleir – kanadietės, pripažintos gyva kraują siurbiančia vampyre.
Jie – tarp mūsų
Toronte gyvenanti simpatiška tamsiaplaukė serga labai sena liga, verčiančia žmogų trokšti kito žmogaus kraujo ir nepakęsti dienos šviesos – porfirija. Todėl, skirtingai nei mitologinių vampyrų, Rendės tiesioginiai saulės spinduliai nenužudytų, – mergina jų tiesiog nepakenčia. Ir ji nemiega karste – kol kas. Tačiau torontietės vardas jau įrašytas istorijon, tegul ir keistenybių skyrelyje: Rendė Beleir įtraukta į vieno autoritetingiausių šios srities žinovų daktaro Stiveno Kaplano, vadinančio save savotišku vampyrų medžiotoju, duomenų bazę.
Sociologijos mokslų daktaro ir gamtos mokslų magistro laipsnius turintis amerikietis išgarsėjo savo paranormalių reiškinių tyrinėjimais. Vampyrų – tikrų, ne pramanytų, – padermę jis studijavo daugiau nei dvidešimt metų ir buvo įsitikinęs, jog Rendė neabejotinai yra vampyrė. Kelių knygų apie kraujasiurbius autorius net įkūrė Amerikos vampyrų tyrinėjimo centrą. Šis lig šiol atlieka demografines studijas ir ieško žmonių, atitinkančių labai konkretų ir šiurpą keliantį apibūdinimą.
Kaplano klasifikacija
Vampyrizmo studijomis S. Kaplanas susidomėjo dar 1972 metais, nes, kaip pats sakė, nujautė, jog kiekviename mite ar legendoje turėtų būti krislas tiesos. „Pamaniau, kad kaip žmogus, studijavęs įvairias pasaulio kultūras, sugebėsiu atsijoti keistuolius, pamišėlius ir psichopatus ir galbūt vieną dieną prisikasiu prie tikrų vampyrų“, – sakė daktaras viename savo interviu.
Tiesa, jis ir pats būtų lengvai pritapęs prie tų keistuolių – ir ne tik dėl savo tyrinėjimų objekto. S. Kaplanas beveik niekada nebendraudavo su žmonėmis akis į akį, dažniausiai būdavo pasiekiamas tik telefonu.
Be to, mokslininką nuolat persekiojo rašytojai. Anė Rais, teigiama, praleido ne vieną valandą kalbėdama su juo telefonu, kai rašė savo garsiąsias „Vampyrų kronikas“.
Anot S. Kaplano, tikras vampyras yra tas, kuris priverstas gerti žmonių kraują ne dėl psichologinio, bet dėl fizinio poreikio. Jis taip pat išskyrė tris „vampyrų“ kastas.
Pirmoji – žemiausioji – tai jaunimėlis, mėgstantis rengtis juodai, gąsdinantis aplinkinius savo makiažu ir kliedintis mirtimi, bet su vampyrizmu iš esmės neturintis nieko bendra.
Dar yra žmonių, kurie taip trokšta kraujo, kad pasiruošę atsimokėti už jį seksualinėmis paslaugomis.
Ir galiausiai yra „užkietėję vampyrai“ – tokie, kurie S. Kaplano tvirtinimu, savo aukas persekioja ir žudo.
Pavojingas mokslas
Daktaras Kaplanas su savo komanda per savo veiklos laikotarpį, teigiama, surado 615 „tikrų“ vampyrų – t. y. tokių, kurių kraujo poreikį galima įrodyti dokumentais.
Vampyrų tyrinėjimo centras tiesiog platina specialias anketas tarp žmonių, manančių, jog jie gali būti vampyrai, paskui gautus duomenis apdoroja ir drauge su sociologais, hematologais, parapsichologais bei policijos pareigūnais kuria tarptautinę duomenų bazę.
„Aš nesu tikras vampyrų medžiotojas, – šių laikų Van Helsino epiteto visada gindavosi S. Kaplanas. – Veikiau pėdsekys. Visuotinis vampyrų surašinėtojas. Nekeliu jiems jokios grėsmės, nes mano darbas nėra įduoti juos teisėsaugai. Aš ir pats nenoriu, kad paskui mane persekiotų visokie pavojingi asmenys.“
Bet daktarui vis tiek buvo nuolat grasinama mirtimi. Dėl to jis su „kandidatais į vampyrus“ susitikinėdavo tik viešose vietose, jų apklausose visada dalyvaudavo stebėtojai.
S. Kaplanas niekada neslėpė ne visada buvęs toks atsargus. „Kol kartą manęs ir mano grupės vos neišskerdė satanistai, – pasakojo. – Tokia moteris atsiviliojo mus į vieną ūkį Long Ailende, netoli Niujorko... Laimė, kad atvykome dviem valandomis anksčiau, ketindami pasižvalgyti.“ Jei tikėtume daktaru, jis su kolegomis tik per plauką netapo kirviais mosuojančių sektantų aukomis šėtonui.
Ne visi geriantys – vampyrai
Visi vampyrų tyrinėjimo centro darbuotojai yra savanoriai ir gali pasitraukti, kada panorėję. Bet visi jie, be išimties, tiki atliekantys labai rimtą – mirtinai rimtą darbą.
„Dalis tų žmonių, kuriuos apklausiame, yra labai pavojingi, – tikino S. Kaplanas. – Visame pasaulyje policija randa kūnų be lašo kraujo. Ir kai kurie tų individų, su kuriais mums yra tekę kalbėti, atsakingi už tokius atvejus.“
Mokslininkas neketino neigti, kad aplink mus gyvena daugybė emociškai nestabilių žmonių, kurie taip susižavi istorijomis apie vampyrus, jog visiškai pameta galvas. Ir iš tų šešių šimtų kraują geriančių individų, kuriuos S. Kaplano komandai yra pavykę užregistruoti, tik nedidelei grupelei kraujas yra tikra būtinybė – t. y. jie iš tiesų kasdien išgeria jo po kelias dešimtis gramų, nors vartoja ir normalų maistą.
„Tai konservatyvūs vampyrai, – S. Kaplanas jiems net yra sugalvojęs pavadinimą. – Šių žmonių amžius svyruoja nuo 19 iki 62 metų ir jie visi lyg vienas tiki, jog kraujo gėrimas padės jiems išlikti jaunatviškiems ir pailgins gyvenimą.“ Tokių individų kraujo poreikis turi būti patenkintas bet kokia kaina. Per apklausas jie prisipažino, kad, negavę kasdienės dozės, pasidaro irzlūs, depresyvūs, nusilpsta ir net tampa agresyvūs. S. Kaplano aiškinimu, taip yra dėl to, kad tikri vampyrai iš kraujo gauna naudos: „Jeigu jūs arba aš išgertume žmogaus kraujo, mūsų organizmai iš jo absorbuotų labai nedaug maistingųjų medžiagų, ir didelė tikimybė, kad apskritai pasigautume hepatitą. Tačiau vampyrai jį gerdami klesti.“
„Mūsų dienų vampyrai dėvi į akis nekrentančius drabužius, atrodo kaip paprasti vidutiniai žmonės ir tikrai neturi ilčių, – tokia daktaro Kaplano tyrinėjimų pagrindinė išvada. – Miega jie irgi paprastose lovose, tačiau kadangi yra jautrūs šviesai, mieliau tą daro dienos metu, o dirba naktimis.“
O štai dėl kraujo jie yra pasiruošę padaryti beveik bet ką: dalyvauja sadomazochistinėse apeigose su kraujo nuleidimu ir gėrimu, susimoka už kraują seksualinėmis paslaugomis, dauguma priklauso įvairiems kraujo kultams.
Bet tai, S. Kaplano įsitikinimu, tikrai ne blogiausias variantas: aplink mus gyvena ir baisesnių individų. „Esame bendravę su tokiais, kurie prisipažino medžiojantys žmones ir žudantys juos dėl kraujo, – dievagojosi tyrinėtojas. – Tokius aptinkame beveik atsitiktinai, kai jie, pakvaišę nuo vienatvės, bando susirasti į save panašių.“
Medžioklės plotai
Pradedant nuo 1979-ųjų, vampyrų tyrinėjimo centras skirtingais metais sulaukė dešimčių telefono skambučių iš vienos ir tos pačios moters – nepaprastai išsilavinusios, kalbančios su britišku akcentu ir prisistatančios tik Elžbietos vardu. Ji teigė gimusi Anglijoje XX a. pradžioje, bet gyvenanti JAV, Floridos valstijoje.
Ši moteris, S. Kaplano pasakojimu, jo kolegas tiesiog pakerėjo tikroviškais pasakojimais apie savo medžiokles: kaip ji persekioja žmones, išgeria jų kraują, atsikrato kūnais... Tačiau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jos skambučiai liovėsi. „Ji vis kalbėdavo, kaip ilgisi pasivaikščiojimų Temzės pakrantėmis, taigi galiausiai grįžo gyventi į Angliją“, – tikėjo mokslininkas.
Žmogžudysčių aukų, kurių kūnuose nelikę nė lašo kraujo, anot daktaro Kaplano, būdavo aptinkama visada: „Policija visuomenei apie tokius atvejus nepraneša ir tai daro dėl daugybės priežasčių. Bet pirmiausia dėl to, jog dauguma pareigūnų patys yra žiniasklaidos sukelto Drakulos sindromo aukos, taigi tiesiog nenori, kad iš jų būtų šaipomasi. Tokia jau ta tikrovė: dauguma žmonių netiki, kad vampyrai egzistuoja.“ Todėl policijos ataskaitose žodis „vampyras“ neva pakeičiamas bepročiu, psichopatu ar kraujo fetišistu.
Panelė Drakula
Rendė Beleir tapo 21-ąja vampyre, daktaro Kaplano užregistruota Toronte, Kanadoje. Jis rado merginą, gyvenančią motinos namo rūsyje juodais dažais užtepliotais langais. Ji niekada nenubunda anksčiau antros valandos dienos, miegoti eina vėliausiai ketvirtą ryto – gerokai iki saulėtekio. Bet Rendė niekada nedegė noru dantimis perplėšti kam nors gerklę ir išsiurbti nelaimėlio kraują.
„Apsaugok Viešpatie, – patikina ji. – Mano įsitikinimu, kraujo ragavimas, apsikeitimas juo turėtų būti taikus procesas.“
Daktaro Kaplano nuomone, R. Beleir, bent jau iš pirmo žvilgsnio, visiškai atitiko vampyrui keliamus fizinius reikalavimus.
„Kai man buvo devyneri, mudvi su tokia mergaite tapome kraujo seserimis, – pasakoja Rendė. – Kad kraujas liautųsi tekėjęs iš pradurtų pirštų, mes viena kitai juos nulaižėme. Bet jos kraujas niekaip nesiliovė tekėti. Štai tada mano skonio receptoriuose kažkas įvyko – pajutau augantį jaudulį, jos pulsą.“
Po šio įvykio Rendė daugelį metų eidavo į prekybos centrų mėsos skyrius ir, kai niekas nematydavo, pradūrusi šviežios mėsos pakuotes gerdavo šaltą kraują. „Visus tuos metus maniau, kad esu beprotė, – prisipažįsta. – Kol kartą pasipasakojau geriausiai draugei. Verkiau iš gėdos, o ji buvo sužavėta! Ir pasiūlė man savo kraujo.“
Kadangi abiem tai patiko, kraujo gėrimas tapo kasmėnesiniu penkiolikos minučių siurbimo tiesiai iš venos ritualu.
Po to Rendė susirado dar vieną draugę, kuri ją girdė keletą metų. Paskui trečią, ketvirtą...
„Tai labai intymu, – sako „vampyrė“. – Tarsi atiduotum ir priimtum gyvybinę galią.“
Niekas – net R. Beleir motina – nežino jos paslapties. „Bet dabar ne viduramžiai, – filosofiškai mąsto mergina. – Gėjai išėjo į viešumą. Raganos irgi nebesislapsto. Tai ir aš, vaizdžiai tariant, pasiruošusi išlipti iš savo karsto.“
P. S.
Šiemet sukako lygiai penkiolika metų, kai Stivenas Kaplanas nebevykdo savo paranormalių tyrimų. 1995-ųjų birželio 9 dieną mokslininkas buvo rastas negyvas savo namuose – kalbama, jog atviromis akimis ir siaubo išraiška veide.
Oficialiai, 54-erių S. Kaplanas mirė nuo infarkto. Tačiau niekas lig šiol nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Galbūt vampyrų seklys gyvybe sumokėjo už tai, kad nusižengė savo paties griežtoms susitikinėjimo su nepažįstamais žmonėmis taisyklėms? Juk kai rado atsargiojo daktaro Kaplano kūną, jo namų durys buvo neužrakintos...
Parengė Aistis GIRNIUS
