Mano pašnekovo biografija nepalieka abejingų. Jo gyvenimą galima drąsiai dalinti į dvi dalis – juodą ir baltą. Jos prieštaringos kaip in ir jang, žiema ir vasara, diena ir naktis.
Praeityje – vaikų namai, valkatavimas, kalėjimas, Sibiras. Dabartis žaižaruoja įvairiomis spalvomis, kelia pagarbą, susižavėjimą ir nuostabą: lanksčiausias planetos žmogus, Gineso knygos rekordininkas, unikalus sportininkas, Holivudo ir Rusijos kino aktorius, cirko artistas, knygų, eilėraščių, dainų, aforizmų autorius, filosofas, modelis, lektorius, dailininkas... Ar visa tai galima pasiekti užsibrėžus tikslą? Tikėjimas savimi, geležinė valia, užsispyrimas – ar tai raktai į viršūnę? Ar yra riba žmogaus galimybėms? Atsakymus į visus šiuos klausimus pabandysime rasti kartu su Muchtaru Gusengadžievu.
Jūs Gineso knygos rekordininkas, lanksčiausiais planetos žmogus. Kas tai: fenomenalūs gebėjimai, varginančios treniruotės, valios pastangos? Papasakokite, kaip Jums pavyko pasiekti tokių rezultatų.
Jokiu būdu negalima savęs versti, kankinti, prievartauti, varginti. Ar galima patiekalą valgyti springstant ir žagsint? Ne. Taip ir čia. Nebus naudos. Iš pradžių reikia padaryti tvarką savo galvoje, išsidėlioti viską į atitinkamas lentynėles: ką, kiek, kaip ir kodėl aš noriu. Tik išgryninus savo norą, tikslą, svajonę, leistis į pasirinktą kelią. Kai nebus savęs prievartavimo, tada ir jausite malonumą, siekdami užsibrėžto tikslo. Taip pat kaip jaučiate malonumą valgydami, kai esate išties alkani.
Muchtarai, tai taip išeina, kad išgryninęs savo norą, fenomenalius gebėjimus gali išsiugdyti kiekvienas iš mūsų? Ar yra riba žmogaus galimybėms?
Taip, tai tikrai pasiekiama kiekvienam iš mūsų. Reikia tik norėti. Ir žinoti, ko nori. Paprasčiausiai daugelis nepasiekia aukštumų labiau dėl nežinojimo, o ne dėl tingėjimo. Jie net nenutuokia, kas jiems svarbiau: ar visi nesibaigiantys rūpesčiai, ar žmogus pats sau. Kam man reikia visko aplinkui, jei nėra manęs paties? Reikia tiesiog išsidėlioti savo 24 valandas ir pažiūrėti, kur Jūs jas „išleidžiate“. Juk visi žmonės skaičiuoja savo pinigus. O kodėl neskaičiuoja, kur panaudoja savo laiką?
Jei nesėkmių laikotarpis užsitęsia, dažnas linkęs nuleisti rankas ir pasiduoti. Jūs gi savo nesėkmes panaudojote kaip pagrindą asmenybei vystytis. Tai valia ir tikėjimas savimi gali nugalėti bet kokias kliūtis?
Nesėkmės tiesiog būtinos. Be žiemos mes nesimėgautume pavasariu, be nakties – rytu, be alkio – maistu. Ciklas gamtoje būtinas. Svarbiausia į nesėkmes, nemalonumus žiūrėti iš kitos pozicijos, pavyzdžiui, kaip į kreivas plytas statant gražius rūmus: jos reikalingos pamatui, o fasadui paimsime pačias gražiausias. Ar gražūs rūmai neturi turėti stabilaus pamato? Jis – tai patirtis, patyrimai.
Jūs teigiate, kad išlavinti savo kūną – tai dar ne viskas, o tik vienas iš raktų, tinkančių spynai duryse, už kurių slypi laimė. Tai spynai atrakinti skirti trys raktai. Kokie jie?
Trys raktai – tai materialus, fizinis ir intelektinis lygiai. Atskirti šitie komponentai nepadaro žmogaus laimingo. Žmogui, gyvenančiam mūsų visuomenėje, visišką harmoniją suteikia tik visi komponentai drauge. Aš turiu nemažai pažįstamų oligarchų, užsiauginusių pilvus ir kenčiančių nuo asmeninių problemų, nemažai ir inteligentijos atstovų, gyvenančių skurde, taip pat sportininkų „buliukų“, kuriems užtenka ištarti porą žodžių ir tampa aiškus jų vidinis pasaulis. Tai – pavyzdys, kad atskirai neveikia niekas.
Jūs niekada nesirgote ir nesikreipėte pagalbos į medikus. Sveikas gyvenimo būdas, griežtas dienos režimas?
Aš nesirgau, nesergu ir neplanuoju sirgti, todėl, kad laiku moku palūkanas (šypsosi – aut. past.). Esmė ta, kad mums visiems suteiktas vienodas – 24 valandų paroje – kreditas. Mes nenorime, turėdami tas 24 valandas, užmokėti už savo sveikatą bent jau 30 minučių per parą. O tai tiktai 1/50 jos dalis! Kaip galima būti tokiam gobšam sau? Dėl to ir esame baudžiami sveikatos atėmimu. Daugelis tik tą ir daro, kad prašo Dievulio duoti jam viską. O argi Dievas mums jau nedavė? Jis kiekvienam padovanojo pačią brangiausią dovaną: galvą, akis, protą, kojas ir rankas. Tik imk visa šitai ir tobulink, vystyk, ugdyk. Tai ir bus tavo dėkingumas Dievui ir sau pačiam.
„Amžius – ne priežastis senti“ – Jūsų tezė. Tai būnant keturiasdešimt šešerių gyvenimas tik prasideda?
Taip. Žmonės daro labai didelę klaidą, taikydami sau nuolaidas „dėl amžiaus“. Kol esame gyvi, kol mūsų ląstelės veikia, kūnas geba daryti stebuklus. Tiesa, stebuklu tai laiko tie, kurie nelavina, netobulina savo kūno, neišnaudoja jo galimybių, o kas išnaudoja mano, jog normalus dalykas ir 70-ies išlikti jaunam, lanksčiam, linksmam ir truputėlį išdykusiam.
Neįtikėtina, tačiau baigėte tik 8 klases. Visgi, tapote Mokytoju universitetų dėstytojams, esate knygų, eilėraščių, 1,5 tūkstančio aforizmų autorius, kalbate 6 kalbomis, skaitote seminarus... Darbų sąrašas dar gana ilgas. Visa tai savęs lavinimo būdu?
Ne vienas aukštąjį išsilavinimą turintis mano bičiulis nežino, kur save dėti. Aš gi plėšausi dėl pasiūlymų trijose srityse, nes savo laiką naudoju tikslingai. Suvokiu, kas yra tikrasis malonumas, o kas – ne. Pavyzdžiui, aš negalėsiu sėdėti restorane su draugais valandų valandas ir plepėti, jei yra svarbesnių reikalų, negalėsiu lošti biliardo, jei nepadariau mankštos. Būtent mankšta man suteikia tai, ką kitas randa žaisdamas biliardą, lankydamasis klube ar dar kur nors. Aš mėgaujuosi piešimu, skaitymu, grojimu gitara – štai tikrieji malonumai man.
Buvote jogos treneriu Pamelai Anderson, Demi Moor, Madonai, Carmen Electrai. Ar sunku treniruoti žvaigždes?
Tarp kitko, Holivudo žvaigždes treniruoti paprasčiau, lengviau nei eilinį lankytoją. Kad ir kaip būtų keista, jos pačios paklusniausios ir darbščiausios. Gal todėl, kad žino, kaip svarbu jų darbui turėti gerą figūrą, gerai atrodyti apdovanojimų įteikimo ceremonijose, kur jas stebi visas pasaulis. O paklusnumas ir darbštumas treneriui – atgaiva sielai, tiesiog malonu dirbti.
Teatro ir kino aktorius, cirko artistas, sportininkas, rašytojas, dailininkas, filosofas. Ar išskiriate kurią nors savo veiklą kaip prioritetinę? Yra mėgstamiausia, sušildanti sielą?
Žinote, visos tos kryptys – tai mano mylimi draugai, kurie niekada manęs nepaves, neišduos, jie visada šalia manęs. Kas gali būti pasaulyje nuostabiau nei dirbti mylimą darbą, su nauda sau, kaip asmenybei, ir dar už tai gauti atlyginimą stabilia valiuta? Visi mano hobiai laikui bėgant tampa profesijomis, nes aš jomis gyvenu, jose randu ir poilsį, ir malonumą, man nebereikia ieškoti nieko daugiau. Kiekvienas žmogus savo viduje turi paslėptus lobius. Paprasčiausiai dažnai ne ten ieškoma. Galbūt žmonės dažnai ieško kituose to, ką turi patys. Taip atsiranda priklausomybė, savininkiškumas, pavydas, pyktis ir visokie kitokie neigiami jausmai. Aš viso šito neturiu, nes savyje radau ir naftą, ir auksą, ir man nereikalingas eksportas. Nors viskas pasiekiama ranka, žmonės lobių ieško ne savyje, o kažkur toli. Įsiklausykime į save ir leiskimės į paieškas.
Holivudas, Los Andželas, pelningi kontraktai ir pasaulinė šlovė – aktoriaus, artisto profesiją turinčiam žmogui tai, ko gero, svajonių riba. Jūs gi, pasiekęs tą ribą, populiarumo viršūnėje, grįžote į Maskvą? Kodėl?
Be Rusijos aš kaip žuvis, išmesta į krantą. Vedamas nostalgijos ne kartą nutraukiau pelningas sutartis Italijoje, Meksikoje, Las Vegase ar Kanarų saloje. Ten, tame civilizuotame sutvarkytame pasaulyje, niekada nepamatysi tokių mielų sielai vaizdų: pakrypęs namelis išraižytomis langinėmis, bobulytė, apsigobusi skarele veda, paėmusi už pavadžio, mažą ožiuką, per kelią eina pulkas žąsų, kažkur degina lapus ir dūmų kvapas pasklidęs po visą apylinkę, tolumoje matyti bažnyčia, apaugusi žole... Sustabdykit mane, nes, patikėkit, apie tai aš galiu kalbėti ilgai ilgai (juokiasi – aut. past.). Tiesa tokia, kad, net gyvendamas Maskvoje, aš ilgiuosi Rusijos.
Kiek žinau, Jūsų darbo knyga užpildyta ir darbai joje suplanuoti jau metams į priekį. Kaip viską suspėjate?
Grįšiu prie to, ką pasakiau anksčiau: išnaudoju kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką. Kaip matote, ir šį interviu aš duodu ne sėdėdamas prie stalo ar ant sofos – tai būtų per didelis išlaidavimas. Ne, aš įsitaisiau ant žemės ir atlieku tempimo pratimą. Išnaudoju laiką, jausdamas malonumą nuo raumenų darbo ir bendravimo (šypsosi – aut. past.).
Skaičiau Jūsų aforizmus apie vyrus ir moteris. Jie priverčia susimąstyti, nusišypsoti ir įsitikinti Jūsų meile laisvei. Ji Jums svarbiau už šeimos sukūrimą?
Sakykite: jei indas yra pripildytas iki pat kraštų, ar galima į jį įpilti dar? (Juokiasi – aut. past.) Gi neišeis? Taip ir man. Negalima būti tokiu gobšuoliu, kitaip gali gauti bausmę už gobšumą iš viršaus. Manęs paklaus: ar tau buvo mažai malonumo? Norėjai gauti dar kažką? Gerai, prašom, turėk – šeimynines problemas. Mūsų visuomenei nėra priimtina nuostata, kad vienas žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Bet argi apskritai tai, ką aš darau ir kalbu, atitinka visuomenės dogmas?
Muchtarai, ko palinkėsite mūsų skaitytojams?
Viskas, kas genialu, yra paprasta! Pažiūrėkite į savo 24 valandas, paskaičiuokite jas kaip skaičiuojate pinigus. Juk, paduodami parduotuvėje kupiūras, jūs gaunate lygiavertę prekę? Tai ir savo laiką atitinkamai leiskite prasmingiems veiksmams, o ne menkniekiams. Linkiu visiems rasti savyje laimės ir harmonijos lobius. Ačiū visiems.
Kalbino Irina Gintalienė, žmogiškųjų išteklių vadovė, edukologė
