Liutauras Degėsys - naujos knygos „Kitaip nei kitaip“ autorius. „Baltų lankų“ redakcija, 2009 m. kovo 9 d.
1.Prie jūsų pavardės klijuojamas pavadinimas „filosofas“. Ar dažnai sėdite ant stulpo, tūnote bačkoje – ar dažnai elgiatės kitaip?
Filosofas yra profesija. Kai pagalvoji, tai tenka investuoti kokį 30 metų gyvenimo, kad pradėtum jaustis šiek tiek profesionaliai. Balerinos ir lakūnai jau išeina į pensiją, o tu dar tik pradedi. Viena iš svarbiausių ir paradoksaliausių sveikam protui idėjų, kurias deklaruoja filosofas ir kuriomis jis galėtų būti naudingas jį apmokančiai visuomenei – yra jau minėtoji laisvo disponavimo savimi idėja. Kai mokslai deklaruoja Taip svarbą, sakydami, kad svarbu yra žinoti kaip buvo, nes tuomet žinosi, kaip bus, filosofas ironizuoja, kad ateityje žinoti kaip buvo bus svarbu, jei bus kaip buvo. Jei buvo taip ir bus taip, tai gerai, bet jeigu bus kitaip, o tu žinosi tik taip, tai tas taip tavęs neišgelbės. Ir todėl bent jau mintinio eksperimento būdu reikia modeliuoti tuos kitaip, nepamirštant kitaip nei kitaip.
2.Dėstote filosofiją studentams, dalyvaujate tarptautiniuose, vietiniuose, regioniniuose kultūriniuose projektuose (štai ką tik grįžote iš viduramžiškojo poetinio Vizbio). Rašote vadovėlius. Nuolat – tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Ar sutinkate kitokių žmonių? Kokie jie? Kur jie?
Dėstymas, kultūriniai, moksliniai projektai skatina lankstumą, atvirumą, verčia perinterpretuoti teorines ir kultūrines konstantas. Nuolat atsiduri neapibrėžtumo, neaiškumo situacijose, kuriose racionalumas negelbsti. Kultūroje daugelio procesų negali suplanuoti, numatyti, racionalizuoti. Juokauji, kad jeigu dėstymas būtų vien žinių perdavimo procesas, tai galima būtų jį mechanizuoti: tiesiog įjungti žinias transliuojantį prietaisą. Tuomet studentai galėtų įjungti savo registruojančius prietaisus, ir visi jūs galėtumėte eiti savo keliais. O švietimo procesas vyktų nepriklausomai nuo jūsų – žinios būtų transliuojamos, perduodamos ir išsaugomos. Konferencijas būtų galima pakeisti internetiniais kontaktais. Deja, kompiuteriniuose žaidimuose išmokstama žaisti tik kompiuteriais, o ne gyvenimo žaidimų. O pats šiaip jau nesiskundi kitokių žmonų trūkumu savo aplinkoje. Penketas ypatingų draugų, dešimtis puikių nestandartinių pažįstamų pašnekovų, penkiolika neordinarių studentų – vienam žmogui pilnai pakankama intelektualinė erdvė. O intelektualių draugų ir pašnekovų turi Lietuvoje, Turkijoje, Maroke, Švedijoje, Jungtinėse valstijose... Pasaulis nėra toks didelis, kaip atrodo.
3.Jūsų naujausios knygos pavadinimas Kitaip nei kitaip. Ar ne pernelyg drąsu? Ar tai nėra pretenzija į revoliuciją?
Suprantama, kad kitaip nei kitaip nuostata gali pasirodyti ir pretenzinga, ir revoliucinga. Tačiau tik vadinamajam „sveikam protui“, kurį erzina bent kiek sudėtingesnis santykis su pasauliu. Sveikas protas remiasi mąstymo ir gyvenimo ekonomijos principu, supaprastinimu, pasaulio stereotipizavimu, bet tuo pačiu ir mitologizavimu. Sveiko proto teorijos tokios paprastos, tokios aiškios, kad nekelia sveikam protui jokių abejonių, o kai pagalvoji, tai pati aiškumo situacija ir turėtų būti pati įtartiniausia. Kai aišku, kad aišku, iš tiesų dažniausiai tai reiškia, kad kažkam tik neaišku, kad neaišku ir kas neaišku.
Kitaip nei kitaip nuostata reikalauja įtampos, viską komplikuoja, kviečia nepasitikėti situacijos ar teorijos aiškumu, paprastumu ir akivaizdumu. Kai kas nors akivaizdu, tai reiškia tik tiek, kad akyje yra vaizdas. Maža kokių vaizdų esate turėję. Ir nebūtinai tie akivaizdūs vaizdai turėjo kokį nors ryšį su realybe. Tas tikrasis kitaip nei kitaip revoliucingumas ir būtų ne tik kritiškumas, bet ir meta-kritiškumas, kaip to kritiškumo įvertinimas, siekiant gal ir to paties, ko siekia sveikas protas – patvirtinimo, kad gyventi galima, gyventi smagu ir gyventi verta.
4.Savose esė dekonstruojate žmonių gyvenimus. Laimė, tai nėra destrukcija, nes iš tų dekonstruotų gyvenimo epizodų sukuriate naujus – keistus – paveikslus. Iš kur kyla, žmogau, noras išardyti, apžiūrėti viską ir vėl „sušriubuoti“?
Dekonstrukcija yra pasaulio matymo ir interpretavimo metodas ir gyvenimo būdas. Tai visada savotiška re-konstrukcija abiem šios sąvokos reikšmėmis: tai konstrukcijų kūrimas, remiantis tikrove ir tų konstrukcijų pritaikymas tikrovės perdirbimui, remiantis pačios realybės principais. Gyvenimas tai yra nuolatinis konstravimas, programavimas ir persiprogramavimas. Elementariausias teiginys remiasi apibrėžimais - loginėmis konstrukcijomis, kurios dinamiškai kinta. Jei jau žinote, kas yra valgoma, tai tereikia patekti į kitą kultūrą ir pamatysite, kad ten valgomi jūsų manymu nevalgomi dalykai. Kad menu gali būti laikomi dalykai, apie kuriuos niekada nebūtumėte pagalvoję. Ir tada išaiškėja, kad nuolatinis konstrukcijų perkonstravimas yra tiesiog būtinas, norint išlikti gyvenamajame ir mąstomajame pasaulyje. Kad gyvenimas yra eksperimentas, nes visus dalykus gali sužinoti tik veiksme, o ne pasyvioje kontempliacijoje. Kad liūdniausia ir beviltiškiausia veikla yra vadinamasis tiesiog gyvenimas – be refleksijos, be pastangos, be rekonstrukcijos. Net ne augalo, o daikto gyvenimas.
5.Labai daug dėmesio savo tekstuose skiriate kultūrai. Skaitant susidaro įspūdis, kad kultūra – tarsi nenutrūkstama žmogaus veikla, sąveika su kitais? Kas jums yra kultūra?
Didžiausia kultūros klasta yra tai, kad jos negali išvengti. Ji tiesiog yra. Žmogus visada yra kokioje nors kultūroje. Kultūra yra puikus visuomenės sėkmingumo detektorius. Ji siunčia signalus apie žmonių nuostatas, įpročius, sugebėjimą prisitaikyti ir keistis. Kitą sykį ir gėda, ir gaila, kad ji yra tokia kokia yra, o kartais gal netgi norėtųsi, kad geriau jos visai nebūtų. Kaip tie klausimėlio žmonės – galvoji, geriau jau jie nieko nebūtų žinoję nei žinoję taip, kaip žino dabar. Žino, bet nesupranta. Ir tuomet tai yra tiesiog tokia kultūra, kuri siaurina akiratį, pančioja, neleidžia į gyvenimą ir save pažvelgti iš šalies. O kultūroje visuomet slypi galimybė išlaisvinti žmogų, padėti susigaudyti gyvenime, galimybė ugdyti skonį, distanciją, pasitikėjimą savimi ir kritiškumą. Kultūra ugdo žmonių kūrybines galias, lavina skonių įvairovę. Dažniausiai tai yra net ir ne kažkoks konkretus rezultatas. Tai procesas, būsena, refleksija. Tai yra trūkumo jausmas. Dar griežčiau kalbant, kultūra – tai pasinėrimas į procesus. Bėda yra ta, kad tikslieji mokslai ištobulina kinematografinę tikrovės stebėjimo tradiciją, kai procesai įvairiausių konstrukcijų, metodų, instrumentų ir eksperimentų pagalba moksluose yra suskaidomi į teorijų fotografijas ir paverčiami daiktais. Mokslai išmoko žmones studijuoti, analizuoti ir aprašinėti daiktus. Procesai lyg ir pasitraukia į antrą ar trečią planą, nes žmogaus veiklos tikslu paskelbiami rezultatai. Taip prarandama svarbiausia idėja, kad tiek tikrovė, tiek ir pats žmogus yra ne daiktas, o procesas. O kultūra yra žmogaus išlaisvinimas ir įpareigojimas disponuoti savimi ir kurti save.
6.Visai neseniai kartu su Antanu Andrijausku, Leonidu Donskiu, Vytautu Radžvilu buvote išrinktas geriausiu Lietuvos dėstytojų. Ar tai – didelis įvertinimas?
Nugalėti studentų organizuotoje Lietuvos geriausių dėstytojų apklausoje – neeilinis ir kažin ar pasikartojantis gyvenime įvykis. Dėkodamas ir puikuodamasis tuo pat metu tikiesi, kad tavo ir tavo kolegų – filosofų išrinkimas išplėtė geriausio dėstytojo sąvoką. Būtų puiku, jei geriausias reikštų labiausiai skatinantis laisvo, nepriklausomo mąstymo ir atsakingo disponavimo savimi idėją. Geriausias – kaip rimčiausiai propaguojantis žmogaus universalumą, lankstumą, atvirumą kaitai ir laisvei.
