Abiem atvejais „troliai“ pateko ir į pasaulines naujienas. Žurnalistai aktyviai aprašo ir analizuoja abu incidentus negailėdami karčių žodžių – „žiaurus“, „nykus“, „išsigimėliai“ ir „sociopatai“. O kaip žinoma visiems, kas dirba žurnalistikos srityje, stiprios emocijos pritraukia auditoriją. Taip yra ir šiuo atveju.
Vadovaujantis interneto žargonu galima sakyti, kad tokia medžiaga maitina „trolius“, aprūpindama juos dėmesiu, kurį jie taip mėgsta. Aktyvus „trolinimo“ aptarimas šį reiškinį tik sustiprina. Kitais žodžiais tariant, „trolių“ ir žiniasklaidos santykiai primena simbiozę.
„Kuo greičiau pateikiamos naujienos ir kuo daugiau jose sensacijos elementų, tuo greičiau auga „trolinimas“. Kuo stipriau siekiate paspaudimų, tuo aktyviau jūsų pastangomis naudosis „troliai“, – problemą aiškina Humboldto universiteto dėstytoja Whitney Phillips, kuri kitų metų pradžioje išleidžia knygą apie „trolinimą“. „Tai glaudžiai susieti santykiai, – įsitikinusi ji. – „Troliai“ darkosi, o leidinys gauna pajamų iš reklamos.“
Wh. Phillips – viena iš nedaugelio mokslininkų, vykdančių empirinius „trolių“ tyrimus. Dėl to žurnalistai dažnai jos klausia, kokios yra pagrindinės „trolinimo“ priežastys. Moters teigimu, jos išvados dažnai neįtelpa į žurnalistikos naratyvą.
„Spauda nemėgsta viešinti informacijos apie tai, kad jos redakcinė politika skatina tą elgesį, kurį vėliau jų pačių darbuotojai aršiai kritikuoja“, – teigia mokslininkė.
Daugelį žmonių anoniminės patyčios iš svetimos nelaimės taip stipriai paveikia, kad tai beveik įtikina. Publikacija apie patyčias, susijusias su R. Williamsu, sulaukė populiarumo. Straipsnis apie jį pateko į „BuzzFeed“ skaitomiausių viršūnę, surinkęs 1,1 mln. peržiūrų ir daugiau nei 44 tūkst. pasidalijimų socialiniuose tinkluose. Analogiška „Salon“ medžiaga kelias dienas išliko pati skaitomiausia tinklalapyje.
Nors daryti konkrečias išvadas dėl „trolių“ ir jų motyvų sudėtinga, tačiau dažniausiai jiems yra būtinas dėmesys, o geriausias būdas jo gauti, Wh. Phillips teigimu, – elgtis kaip galima blogiau. „Jie puikiai moka eksploatuoti naujienų srauto ciklą“, – sako ji.
Be to, mokslininkės manymu, spaudos dėmesys sukuria naujos rūšies „trolinimą“. Pavyzdžiui, 2012 metais grupė „trolių“ išprovokavo įkurti „Ororos šaulio“ Jameso Holmeso gerbėjų klubą. Šis sulaukė daugybės gerbėjų ir jam skirtų tinklalapių.
Be jokios abejonės, spauda vargu ar gali laikytis atokiai nuo tam tikrų įvykių vien tam, kad nemaitintų „trolių“. Wh. Phillips pripažįsta neturinti idealaus šios dilemos sprendimo būdo, tačiau ji pataria bent jau neprisidėti prie „trolių“ išpuolių kuriant iš to sensacijas.
„BuzzFeed“ redaktorė Cate Sevilla, pati ir parašiusi straipsnį apie Z. Williams, teigia, kad ši istorija domino „BuzzFeed“ skaitytojus ir, jos manymu, aktualių siužetų paviešinimas nėra „trolių“ maitinimas. „Svarbiausia yra tai, kaip būtent pateikiamos naujienos, – tvirtina ji. – Mano manymu, įtraukti į straipsnį labiausiai įžeidžiančius komentarus, rodant, kaip iš tiesų elgėsi „troliai“, yra absoliučiai neteisinga, todėl „BuzzFeed taip niekada nesielgia.“
Beje, kiti leidiniai, įskaitant ir „prestižinį“ „The Washington Post“, be didesnių skrupulų publikavo įžeidžiančias „Twitter“ žinutes.
Ši istorija privertė netgi tokį gigantą kaip „Twitter“ peržiūrėti savo paties vidaus politiką – šis žingsnis taip pat pritraukė „trolių“ dėmesio. Analogiškai triukšmas dėl „Jezebel“ svetainės komentarų skilties užvertimo pornografinėmis šiukšlėmis privertė „Gawker“ galų gale užsiimti problemos sprendimu. Reiktų paminėti, kad „Jezebel“ redakcija žinojo – jų skundas į svetainę privilios dar daugiau „trolių“. Taip ir buvo. Leidinio darbuotoja Kate Dries pranešė, kad „Jezebel“ suvokia potencialias pasekmes, tačiau nesiruošia pasiduoti be kovos ir tikisi, kad dėmesys „trolinimui“ padės sumažinti problemą ilgalaikėje perspektyvoje: „Taip, „troliai“ dažniausiai tikisi tave supykdyti, tačiau kartu jie nori tave pažeminti ir priversti tylėti. Tam tikru momentu reakcijos nebuvimas nustoja rodytis tinkama reakcija, ir mums toks momentas atėjo.“
Patyčios iš moterų internete – ypač rimta problema ir populiarus diskusijų klausimas. Wh. Phillips kritikuoja žurnalistus už tai, kad šie neretai koncentruojasi į „trolius“, pristatydami juos kaip tam tikrus marginalus, veikiančius vakuume, ir ignoruoja platesnį problemos kontekstą. Jos nuomone, apie „trolius“ rašyti yra lengva, jie – patogūs atpirkimo ožiai ir akcentuoti juos daug paprasčiau negu žiūrėti į visuomenę platesniu žvilgsniu. „Tam, kad internetas taptų saugesnis, saugesnis turi tapti visas pasaulis“, – teigia Wh. Phillips.
