Socialiniame tinkle „Facebook“ puslapyje „NeProtingi darbo pasiūlymai“ įdėta nuotrauka pradėjo sparčiai plisti. Joje užfiksuoti du darbo pasiūlymai Klaipėdoje. Vienas – gydytojo, kitas – žolės pjovėjo. Paradoksą sukėlė siūlomas atlygis. Štai už gydytojo darbą siūloma mokėti 692 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių), o už žolės pjovėjo darbą nuo 912 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių) bei mokėti priedus už efektyvų darbą.
Biudžetinėse įstaigose atlyginimai neadekvačiai maži
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas naujienų portalui tv3.lt komentuoja, kad toks Lietuvoje susidaręs paradoksas nėra unikalus, jis būdingas ir kitoms rytų Europos šalims. Situaciją galima paaiškinti keliomis priežastimis.
Pirmiausia, ekonomistas nurodo skirtumą tarp viešojo ir privataus sektoriaus.
„Įstaiga yra valstybinė. Pas mus taip jau yra, kad iš esmės visose biudžetinėse įstaigose atlyginimai yra neadekvačiai maži. Taip yra ne tik sveikatos sektoriuje, bet ir švietimo, ir iš esmės visame viešajame administravime. Priežastis ta, kad mūsų biudžetas labai menkas, mažai surenkame mokesčių, o tuo pačiu ir neefektyviai valdome turtą, neefektyviai valdome įstaigas. Ar tai biudžetinės įstaigos, ar valstybės valdomos įstaigos. Įdarbiname per daug darbuotojų ir tada susideda du efektai: mažai turime pajamų ir jas turime dalinti dideliam skaičiui specialistų. Tada mokame juokingai mažus atlyginimus“, – nurodo jis.
Kitą priežastį, būdingą būtent sveikatos sektoriui, ekonomistas nurodo šešėlį.
„Kaip ir vieša paslaptis, kad gydytojai gauna grubiai dar vieną papildomą atlyginimą vokeliuose. Gauna ir neformaliai dovanėlių, ir atsilyginimų. Dažnai tiesiog tas oficialus atlyginimas neatspindi realių pajamų būtent sveikatos sektoriuje dirbančių darbuotojų. Sveikatos apsaugos sektorius vienas iš mažiausiai skaidrių“, – sako jis.
Tačiau dar stipriau veikia faktas, kad esame atviri ir darbuotojai gali bet kada išvykti. Būtent dėl to privačiame sektoriuje darbdaviai priversti mokėti daugiau, jog pritrauktų darbuotojų.
„Galima palyginti ir kitų viešojo sektoriaus ir privataus sektoriaus darbuotojų atlyginimų skirtumus. Matytume neadekvačius skirtumus. Statybų sektoriuje jaučiasi, kad atlygis, kurio prašo statybininkai, gerokai didesnis nei daugelio kvalifikuotų darbuotojų, kurie galbūt daug laiko investavę į mokslus, kvalifikacijos įsigijimą. Taip yra dėl to, kad mes esame bendroje Europos Sąjungos rinkoje ir mobilūs darbuotojai – statybininkai, žolės pjovėjas, valytojas, auklės gali be problemų išvažiuoti į kitas Europos valstybes.
Taip yra su mobilių paslaugų teikėjais, kuriems nėra didelis skirtumas ar dirbti Lietuvoje, ar važiuoti į Norvegiją, Airiją, Didžiąją Britaniją ir teikti tas paslaugas ten. Dėl to esame priversti mokėti didesnes kainas, nes konkuruojame ne tik su kitais darbdaviais Lietuvoje, bet ir su darbdaviais visoje Europoje Kur didesnė perkamoji galia, kur geresnis atlygis, tas efektas stipriai yra užkėlęs tam tikrų paslaugų kainas pas mus. Išeina tokia situacija, kad tos kainos kartais visiškai neadekvačios perkamajai galiai ir tam tikroms kitoms specialybėms“, – komentuoja R. Grajauskas.
R. Grajauskas taip pat pamini ir dar vieną bendros Europos Sąjungos rinkos aspektą – šalyse supanašėja tiek kainos, tiek atlyginimai. Tik pastarieji pas mus auga lėčiau nei kainos.
„Tai unikali situacija, kai žmonės be jokių apribojimų gali judėti visoje Europos sąjungoje. Dėl to ir turi įvykti pajamų ir kainų konvergencija, toks tikslas bendros rinkos ir naujų valstybių priėmimo. Tikslas, kad ne tik kainos, bet ir pajamos panašėtų. Pajamų panašėjimas gal lėtesnis procesas, o kainos jau artimesnės Vakarams. Šiuo atveju perkamoji galia prastesnė nei Vakaruose, bet, kita vertus, kainų augimas yra svarbus ir būtinas variklis, kuris stumia įmonę didinti našumą, net jei sąnaudos išauga ir nebegali konkuruoti, esi priverstas užsiimti inovacijomis, didinti sąnaudas, našumą, tada yra prielaida augimui. Tad viskas vyksta Lietuvoje iš kitos pusės. Iš klasikinės teorijos pirmiausia auga našumas ir tada kainos“, – teigia R. Grajauskas.
