„Kai kalbamės, tai daugiau nei žodžiai informacijos suteikia veido išraiška, judesiai, balso moduliacijos, – sako psichologė Dovilė Trijonytė. – O internete mes tokios informacijos neturime ir nežinome, ar bendraujame tikrai su tuo žmogumi, kuriuo jis prisistatė.“
Pavojus, tykančius virtualioje erdvėje, prisimename tik po tragiškai pasibaigusių internetinių pažinčių, nors jau 2004 metais apie tai perspėjo Europos Komisija, pasiūliusi minėti vasario 8–ąją kaip Tarptautinę saugesnio interneto dieną, o savo ir savo artimųjų saugumu rūpintis kaskart prisėdus prie kompiuterio.
Tačiau kompiuteris taip greit įėjo į mūsų buitį, kad, rodos, tapo pačiu artimiausiu šeimos nariu, draugu, bičiuliu, kad jam viskas patikima – tiek internetinės bankininkystės kodai, tiek intymios paslaptys. Tad tenka nuolat ir nuolat priminti pirmiausia vaikams, o ir jų tėveliams bei seneliams, – „Saugokitės!“
Dėmesio – vieša prieiga
To stengiasi išmokyti ir Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka kartu su kitomis šalies viešosiomis bibliotekomis vasario mėnesį pagal „Bibliotekų pažangos“ projektą pakvietusi savo skaitytojus dalyvauti saugaus interneto akcijoje.
„Kodėl? – paaiškina Šiaulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Vesta Ragainienė. – Todėl, kad nesusimąstydami pateikiame kompiuteriu tokius duomenis, kurių, kaip vėliau suprantame, nevertėjo pateikti. Todėl, kad būtina žinoti, kaip jau pateiktus panaikinti, blokuoti ar koreguoti. Toks ir yra šios akcijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį, išaiškinti, ką galima skelbti, ko ne ir kaip koreguoti tai, kas paskelbta. Ir saugaus interneto akcija nukreipta ne tik į vaikučius, bet ir į jų tėvus, į visus suaugusius, nes visiems reikia gerai pagalvoti, kokią informaciją patikėti kompiuteriui“.
Nors Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos, kurios visuose skyriuose ir filialuose yra viešoji internetinė prieiga ir daug bendro naudojimo kompiuterių, dar nepasitaikė skaudžių atvejų, kad dėl bibliotekos kompiuterių naudojimo tektų bendrauti su policija, Lietuvos viešosiose bibliotekose jau tokių būta: piktavaliai jungėsi prie bankų ir kitaip naudojosi bibliotekų IP adresais...
Bibliotekininkai, pasak Vestos Ragainienės, ne tik reguliuoja žmonių srautus – jei bibliotekoje prie kompiuterių susidaro eilė, jais leidžiama naudotis tik vieną valandą vienam norinčiajam, bet išaiškina taisykles, kad kiekvienas privalo ne tik įeidamas į internetinę erdvę tvarkingai įvesti savo duomenis, bet ir tvarkingai „išeiti“ iš sistemos, kad kitas žmogus, sėdęs prie to paties kompiuterio, nepasinaudotų pirmojo duomenimis.
„Jei antrasis kažką nederama padarytų, kaltas lieka pirmasis, – sako Viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Vesta Ragainienė. – Saugaus interneto akcija ir aiškiname, kad ne tik viešojoje prieigoje būtina saugoti savo duomenis, bet naudojantis asmeniniais kompiuteriais, nors dauguma svetainių, sistemų ir prašo asmeninės informacijos, bet ją pateikti nėra privaloma. Ir žinoma, kaip ir visa tokio pobūdžio šviečiamoji veikla pirmiausia mūsų akcija yra nukreipta į vaikus“.
Privaloma pažinti virtualius draugus
Į Šiaulių miesto pedagoginę–psichologinę tarnybą kaip tik dėl vaikų, linkusių daug laiko praleisti prie kompiuterio, kad nuo to nukenčia ir jų mokslai, ir atsiranda netinkamo elgesio apraiškų mokyklose, ir kreipiasi tėvai, o tarnybos psichologė Dovilė Trijonytė stengiasi šias problemas padėti išspręsti.
„Jei vaikai per daug laiko leidžia prie kompiuterio, nes dažniausiai žaidžia įvairiausius žaidimus, lankosi socialiniuose tinklalapiuose, bendrauja, patariame riboti kompiuteriui skirtą laiką. Jei dėl to nukenčia mokslai, reikia stengtis įtraukti vaikus į kitokią – aktyvesnę – veiklą: sporto, dailės ar kitokius būrelius, kur jie galėtų jaustis stiprūs socialiai“, – sako psichologė.
Dauguma vaikų, anot psichologės Dovilės Trijonytės, gana daug bendrauja ir tiesiogiai, tačiau yra ir uždaresnių, o jei jie dar nepakankamai užimti, be abejo, daug laiko praleidžia prie kompiuterio, nes taip bendraudami jaučiasi labiau savimi pasitikintys, galintys parodyti save tokius, kokiais norėtų būti.
Ir čia kaip tik gresia pavojai, kad gyvenimiškos patirties neturintys vaikai gali bendrauti ne su pažįstamais, ne su draugais, o su apsimetėliais, pateikti per daug asmeninės informacijos.
„Skaitydama paskaitas saugaus interneto tema kaip tik ir akcentuoju tėvams, kad jie privalo domėtis, ką jų vaikai veikia internete, su kuo bendrauja, kad privalo žinoti ne tik realius vaikų draugus, bet ir virtualius, – sako Dovilė Trijonytė. – Taip pat privalo mokyti savo vaikus neskleisti internete jokios asmeninės informacijos: socialiniuose tinklalapiuose pasivadinti slapyvardžiais, nepateikti adresų, telefonų numerių. Be to, internetas yra ir patyčių terpė – todėl tėvams būtina mokyti vaikus nuo to atsiriboti ir pačiam tame nedalyvauti. Kaip ir mokyti vaikus nedalyvauti jokiuose žaidimų metu vykstančiuose forumuose, kad žaidimas baigtųsi tik žaidimu.“
Priklausomybė, kaip ir nuo alkoholio
Kodėl kompiuteriui, internetui labai privačią informaciją patiki ne tik naivūs vaikai, užsispyrę paaugliai, bet ir suaugę, atrodytų, patyrę žmonės?
Šiaulių priklausomybės ligų centro direktoriaus pareigas einantis psichiatras Vytautas Bartkevičius į šį klausimą atsako irgi klausimu: „Gal todėl, kad pastaruoju metu bendruomenė yra šiek tiek praskydusi? Pažiūrėkite, juk televizijos laidose žmonės pasakoja tokius dalykus, kuriuos anksčiau gal tik artimiausiam savo draugui tepasakydavo. Toks apsinuoginimas dar nerodo asmenybės brandos. Manyčiau, kad didžioji dalis bendruomenės nori save parodyti iš kitos pusės, sulaukti kažkokio efekto – praktiškai nereikalingo“.
Kai bendraujama internetinėje erdvėje su pašnekovais, su kuriais galbūt niekada neteks susitikti, sako psichiatras, norima parodyti save iš... kvailesnės pusės: „Jei pateikiami internete duomenys yra teisingi ir pateikiami net neprašius – tai rodo, kad kvailumui ribų nėra“.
Be to, psichiatras Vytautas Bartkevičius pripažįsta, kad apskritai priklausomybė nuo kompiuterio, kurios simptomai tokie pat, kaip ir tradicinių priklausomybių, pavyzdžiui, nuo alkoholio, yra labai paplitusi: tėvai veda pas psichiatrus vaikus, kuriems kompiuteris jau yra antras gyvenimas, jei ne pirmas, o ir suaugusieji kompiuteriui neką atsparesni.
„Gal labiau vyrai nardo tose erdvėse, nors ir moterys po internetines parduotuves panardo, – sako psichiatras Vytautas Bartkevičius. – Tik suaugusieji į mano kabinetą neateina sakydami: aš priklausomas, o tėvai atveda vaikus, nes jie visus vakarus praleidžia prie kompiuterio, kai tėvai žiūri televizorių (nors aš ir nežinau, kuo tėvai užsiima, nes vaikai jiems nelabai įdomūs)...“
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
