Žiniasklaidos priemonėse plačiai skamba poeto pavardė. Deja, analizuojami ne jo kūriniai, ne pilietinė pozicija, o įvykęs incidentas. Nors šio incidento aplinkybės dar nėra aiškios, vis dėlto tai jau tapo dar vienu „juodosios kronikos“ puslapiu. Poetas tampa vienu iš bjauriosios realybės paveikslėlių, kurių tiek sukasi viešojoje erdvėje.
Visiškas užtemimas
Geras poetas nebūtinai yra angelėlis su sparnais. Poeto gyvenimas dažnai siejamas su siautėjimais ir nevaldomomis aistromis. Kas galėtų pasakyti, kad, pavyzdžiui, filme "Visiškas užtemimas" pavaizduoti audringi Prancūzijos poetų P. Verlaino ir A. Rimbaud santykiai išlaužti iš piršto ar neigti, kad vienas iš žymiausių rusų poetų S. Jeseninas girtas siautėdavo, įsiveldavo į muštynes. Tiesa, ne mažiau ir priešingų pavyzdžių. Pavyzdžiui, poetų karalius Dantė Aligjeris, kurio "Dieviškosios komedijos" naują vertimą netrukus mums žada pateikti S. Geda, daug metų buvo respektabilus Florencijos politikas ir valdininkas.
Incidentas atskleidė ir priminė liūdną realybę. Intelektualai prisimenami tik tokiomis aplinkybėmis, jie suspraudžiami į besiformuojančius prasčiausius visuomenės skonio ir paklausos standartus. Kitas matmuo, kuriuo poetas pranoksta vidutinybę, nebereikalingas. Žinoma, yra saujelė žmonių, kurie aktyviai domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Tačiau išeina beveik taip, kad tai grupė pažįstamų ir draugų, kurie susirašinėja vieni su kitais per leisgyvius kultūros savaitraščius. Kultūros alsavimas, minties įtampa, idėjų generavimas toli gražu nepasiekęs kritinės masės, kad bent minimaliai veiktų plačiąją visuomenę. (Tik, beje, ne šio straipsnio tikslas vėl apibrėžti inteligento, intelektualo, šviesuomenės sąvokas, nes, bent jau čia, tikrai daugmaž aišku, apie ką kalbama.)
Ša, inteligente!
Galėtume prisiminti ne tokią seną istoriją. Kas, jei ne intelektualai pakėlė Lietuvą išsilaisvinimo kovon, įkūrė Sąjūdį? Tačiau į paraštes juos nustūmė ne tik ir ne tiek gobšūs, savanaudžiai, skrupulų neturintys politikai ar sugrįžę „buvusieji“, kaip dažnai teigiama. Įsimintinas naujųjų verslininkų ideologinio tėvo A. Stašaičio pokalbis su provincijos mokytojais, kadaise publikuotas "Literatūroje ir mene". A. Stašaitis visiems intelektualams išdėstė paprastą ir aiškią tiesą, kuria nuo šiol vadovausis pasaulis: protas yra matuojamas piniginės storiu. Jei neturi pinigų, vadinasi, esi kvailas. Pats A. Stašaitis buvo suimtas, paleistas, pabėgęs, sugrąžintas, vėl suimtas, praėjo daug metų, bet jo tiesos gyvos. Tiesa, vadinamieji „Gariūnų laikai“ praėjo. Tačiau vis dėlto protas tėra vertas tiek, kiek yra skirtas gaminti pinigus. Žinoma, tai ne A. Stašaičio primesta nuomonė, o tiesiog pokomunistinėje visuomenėje vyraujantis įsitikinimas.
Ar verta stebėtis, kad tokiais principais besivadovaujanti visuomenė akla ir kurčia klaidžioja migloje? Visų pirma idėjos valdo pasaulį, tik po to pinigai. Nuvertinę intelektą amžiams liksime srutų duobėje.
„Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, kam tu, kam tu, kam tu reikalingas!“, kažkada dainavo „Antis“, sukilusi prieš sovietinę tikrovę. Tačiau įtariu, kad didelė dalis mokytojų, medikų, kultūros darbuotojų teigtų, jog sovietiniais laikais jie nebuvo nuvertinti taip, kaip dabar. Tiesą sakant, norint tai paneigti tektų labai atkakliai paieškoti argumentų. Sunku su tuo ginčytis, kai aukštosios mokyklos dėstytojo atlyginimas penkis ir daugiau kartų mažesnis nei eilinio statybininko. "Bado dieta", katastrofiškas prestižo kritimas intelektualams sukėlė šoką, nuo kurio jie negali atsitokėti iki šiol.
Tačiau matykime abi reiškinio puses. Paradoksas, tačiau būtent intelektualai sunkiau prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio, išties nesugeba perprasti naujųjų žaidimo taisyklių. Verslas, praėjęs didelius sukrėtimus ir iškentęs smūgius, įvaldė bent jau savo srities abėcėlę. Kažkada klibinę sovietų imperijos pamatus daugelis intelektualų dabar yra tarsi įšalę praeityje, atsilieka nuo savos profesijos ir savo pašaukimo standartų. Kartais atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį sugeba aktyvesnė dalis mūsų šviesuomenės - tai niurnėti dėl nuoskaudų, patiriamų iš valdžios. Beje, jei valdžia mėgina nusiplauti rankas ir pasiūlo kokį kąsnį pasidalinti patiems, dažnai išeina dar blogiau - viskas apauga intrigomis, kaltinimais, liejasi dar gausesnės ašaros. Negeras pavyzdys ir mokslo bei mokymo sistema, kuri jau daugelį metų didžia dalim atiduota mokslininkų ir akademinių sluoksnių savivaldai.
Daugelis intelektualų pasitenkina savo siauru pasaulėliu, katedromis ir auditorijomis, lyg protestuodami, lyg nenorėdami susitepti. Valstybė skiria jiems mažai dėmesio, bet jei klausimą apversim - ar yra intelektualų pastangos, kad jų moksliniai tyrinėjimai išties taikytų į opiausias problemas, kad jų darbai būtų kuo naudingesni šaliai? Ar jaučiamas jų indėlis į visuomenės pažangą? Beje, daugelyje Vakarų universitetų mokslininkai turi prievolę su savo vykdomais darbais kuo plačiau supažindinti visuomenę.
Saujelė drąsiųjų
Esama ir dar vieno reiškinio, apie kurį iki šiol kalbama pašnibždomis. Buvo, kad kai kurie iškilūs žmonės "už lęšių sriubos dubenį" įdarbino savo talentus vieno ar kito pono tarnybon. Ir lyg tyčia tie, kurie vadinami labiausiai nepriklausomais, pasižyminčiais savarankišku mąstymu. Toks faktas tiesioginiais ir netiesioginiais būdais tiesiog dar labiau pakirto intelektualų prestižą ir potencialią jų įtaką. Kur yra drąsūs, autoritetingi, išties nepriklausomi nuo politinių vėjų, argumentuotai savo nuomonę išsakantys vyrai ir moterys? Tokių esama, bet tik saujelė.
Kartoti, kad valdžia korumpuota, kad ėjom nuėjom ne tuo keliu gali bet kuris žmogus nuo gatvės, tačiau šviesuomenės žvilgsnis turi siekti kiek toliau nei dienraščių pirmųjų puslapių antraštės. Intelektualai beveik išnyko iš politikos, ir tai, žinoma, tam tikras praradimas. Kas visuomenei turi transliuoti žinias apie plačiojo pasaulio tendencijas, kas turi nukalti jai idėjas, jei ne šviesuomenė? Mažai apie tai kalbama, bet tautos depresijos viena iš dedamųjų dalių, ir ne tokia menka, yra tautos tapatybės krizė. Intelektualai nebūtinai turi kalbėti apie konkrečius politikus ar kritikuoti mokesčių sistemos subtilybes, tačiau kas, jei ne jie, turi bent mėginti atsakyti į pačius kardinaliausius klausimus?
Ir vis dėlto tai geroji dalis mūsų visuomenės, ribotais resursais, dažnai tarsi iš nieko sugebanti sukurti mažuosius stebuklus, nustebinti ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį. Tikėtina, kad procesas vystysis palankia linkme, tik mūsų pareiga jį paspartinti.
