Seniai yra pastebėta, kad globalių reiškinių periferinis pavidalas dažnai būna keistokas, tarsi tos pačios iškabos slepia skirtingą turinį, o poterius lengviau kartoti nei suprasti.
Skirtingas tempas
Kai Anglijoje 1215 metais buvo skelbiama Didžioji laisvių chartija, kuri iš esmės nubrėžė teisinės neliečiamybės, dėl kurios pas mus kyla tiek daug aistrų, gaires, Lietuvos teritorijoje dar nebuvo vieningos valstybinės organizacijos. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Didžioji depresija į agrarinį Europos užkampį atėjo kiek vėliau ir kitu pavidalu.
Šiais laikais formalūs skirtumai gerokai mažesni, o politiniai vėjai ir ekonominės krizės greičiau apskrieja globalizuotą gaublį. Pakanka CNN televizijai paskelbti apie Wall Street bėdas ir viskas atsirita parlamentiniais naktiniais riksmais. Kai Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas neseniai grąžino į politinę apyvartą klausimą dėl Europos Sąjungos kokybės (ES), Lietuvoje irgi prasidėjo ar atsinaujino diskusijos ta tema. Kaip ir galima buvo tikėtis, Lietuva ėmė raudoti apie liūdną dalią. Kuo daugiau integracijos, nes mes maži ir be jos numirsime.
Pagal vadovėlį
Opozicijos lyderis Andrius Kubilius ir visada politiškai korektiški liberalai lyg iš vadovėlio išpasakojo nulaižytas tiesas, kaip Lietuvai reikia ne tik ekonominės, bet ir politinės sąjungos, tad dideli ir geroje vietoje (geopolitine prasme) apsigyvenę britai niekada nesupras vargšų lietuvių, gyvenančių „žvėrių kelyje“. Dalis tiesos yra, tačiau nutylima kita tos tiesos dalis. Apie visas jos dalis reikšmingai tyli ir dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius.
Pritariant minčiai, kad didelių istorinių alternatyvų Lietuva neturėjo, o stoti į ES buvo logiškesnis pasirinkimas negu jau išbandyti ir tragiškai pasibaigę „neutralitetai“, reikia pastebėti, kad nuo 1940 metų „paskutinio posėdžio“ aktualijų labiau saugo kolektyvinio saugumo sistema (NATO), o ne Europos Sąjungos direktyvos, kokiu maistu galima šerti katinus. Ta pati Jungtinė Karalystė kartu su JAV sudaro NATO potencialo branduolį. Visa likusi Europa, kur vyrams gerą pusę amžiaus siekiama uždrausti jais būti, gynybos ir saugumo užtikrinimo prasme yra senstantis pretenzingai bambantis alfonsas.
Savo pačios įsipareigojimus du procentus Bendrojo vidaus produkto skirti gynybai Lietuva prisiėmė laikydama špygą kišenėje, o kai kuriems mūsų lyderiams vis dar atrodo, kad niekas to nepastebi. Jos didenybė ekonominė krizė padėjo rasti laikiną pasiteisinimą, tačiau nelabai matyti, kad kas nors ir toliau būtų nusiteikęs prie klausimo grįžti iš esmės.
Kokybės klausimas
Taigi, argumentuoti oponavimą visai normalius klausimus iškėlusiems britams Rusijos grėsme mums yra nuvalkiotas ir savikvaila atsiduodantis reikalas. Pagal vadovėlį ir oficialius poterius lyg teisinga, o iš esmės – niekai. Gins mus ispanų ir graikų jungtinės divizijos pajėgos... . Feminizuotos ir pūkuotos.
Yra dar vienas dalykas. Lietuva, dabar formaliai turinti visus demokratijos ir didžiai europietiškus atributus nuo Konstitucinio Teismo ir teisinio imuniteto grimasų iki svarstymų, ar vaikams reikia „šluostyti užpakalius“ iki pilnametystės (o gal ir vėliau).
Turi netgi teisę balsuoti referendumuose. Netgi tol, kol pritars tam, ko nori dominuojančios politinio elito grupuotės arba populiari prezidentė. Pavyzdžiui, atominei elektrinei. Demokratijos ir formaliai teisingų procedūrų turinio bei kokybės klausimas yra toks pat svarbus, kaip ir D. Camerono išsakytos abejonės dėl pačios ES kokybės. Koks nuošimtis „europiečių“ nuo Vilniaus iki Lisabonos skaitė ir suprato neįskaitomus ir ne skaityti turbūt parašytus dokumentus, vadinamus konstitucinėmis sutartimis ir kitokiais garsiais vardais? Ir kokia yra galutinė sąvokos „politinė Europos integracija“ prasmė? Kol kas girdime, kad tai gerai ir svarbu, bet kas tai yra – nepaaiškinama. Nei A. Butkevičius, nei V. Uspaskich, nei A. Kubilius, nei R. Paksas nieko apie tai įdomaus kol kas nepapasakojo. Diskusija vyksta apie parapijinius reikalus.
