Per kelis pastaruosius metus integracijos procesai Eurazijoje smarkiai paspartėjo. Pagrindinis jų lokomotyvas yra Rusija. Tai ji inicijavo Muitų sąjungą, už kurios matyti būsimos Eurazijos ekonominės sąjungos (EES) kontūrai. Be to, ir pati EES gali tapti realybe jau 2015 metais. Visa tai galima priskirti prie didelių Maskvos laimėjimų. Tačiau integracijos procesai Eurazijos platybėse nėra vienareikšmiai.
Kazachstanas – dar arčiau
Lapkričio pradžioje Jekaterinburge Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su Kazachstano prezidentu Nursultanu Nazarbajevu pasirašė naują dvišalę „Geros kaimynystės ir sąjunginių ryšių XXI amžiuje“ sutartį. Tai yra svarbus etapas integracijos procesų Eurazijoje kontekste, nes ši sutartis dar labiau suartina Rusiją ir Kazachstaną.
Naujoji sutartis apima daugelį sričių (jos tekstą galima rasti čia), ji įtvirtina strateginę Rusijos ir Kazachstano partnerystę. Pagal šią sutartį šalys įsipareigoja nedalyvauti jokiuose susivienijimuose ar sąjungose, kurios gali būti nukreiptos bent prieš vieną iš jų (3 straipsnis). Sutarties šalys taip pat planuoja koordinuoti savo tarptautinę politiką (4 straipsnis) ir iš esmės kuria vieningą geokultūrinę erdvę (iš dalies 8 ir 9 straipsniai, 25 straipsnis). Sutartyje taip pat kalbama apie eurazijinių integracijos procesų palaikymą.
Šią sutartį galima pavadinti vienu iš būsimos Eurazijos ekonominės sąjungos pamatinių akmenų. Dabar logiška būtų laukti panašaus pobūdžio sutarties ir su Baltarusija.
Atrodytų, kad Rusijos ir Kazachstano santykiai turi vien teigiamą dinamiką, kurios rezultatas – vis stiprėjanti abiejų valstybių integracija. Tačiau šioje medaus statinėje yra ir šaukštas deguto.
Suartėjimas su Rusija pačiame Kazachstane vertinamas nevienareikšmiškai. Dar šių metų pradžioje Kazachstano opoziciniai politiniai ir visuomenės sluoksniai pradėjo vienyti savo jėgas, siekdami surengti referendumą dėl šalies išstojimo iš Muitų sąjungos. Šis siekis yra paremtas įvairiais argumentais – pradedant tuo, kad dalyvavimas Muitų sąjungoje yra Kazachstanui ekonomiškai nenaudingas, ir baigiant teiginiu, kad integraciniai procesai Eurazijos regione atspindi vien naujas imperines Rusijos ambicijas.
Žinant, kad Kazachstanas iš esmės yra autoritarinė valstybė, o tai reiškia, kad šioje šalyje viskas priklauso nuo N. Nazarbajevo ir jo komandos sprendimų, į opozicinių jėgų pastangas galima būtų nekreipti didesnio dėmesio. Tačiau stipresniu argumentu (taip pat savotišku šansu opozicijai) gali tapti ekonominis ir socialinis nestabilumas, kuris pasireiškė dar 2011 metų pabaigoje ir buvo siejamas su Kazachstano naryste Muitų sąjungoje. Šiandien, kiek tai įmanoma vertinti, situacija Kazachstane iš dalies stabilizavosi, tačiau požiūris į Muitų sąjungą kaip į žalingą šalies ekonomikai darinį vis dar nėra išnykęs. Tai nesunku pastebėti ir nagrinėjant N. Nazarbajevo pasisakymus. Kito eurazijinio susivienijimo – EurAzES – posėdyje Minske spalio pabaigoje Kazachstano prezidentas minėjo, kad Rusija naudojasi Kazachstano ir Baltarusijos sanitariniuose sertifikatuose nefiksuojamomis indikacijomis, siekdama neįleisti į savo rinką kai kurių šiose valstybėse gaminamų produktų. Tokio elgesio logika prieštarauja deklaruojamiems Muitų sąjungos principams. N. Nazarbajevas sakė, kad ir šalies verslininkai nėra patenkinti tuo, kaip veikia šis ekonominis susivienijimas. Tai rodo, kad nepasitenkinimo Muitų sąjunga banga Kazachstane nėra nuslūgusi iki galo.
Muitų sąjunga kaip atpirkimo ožys
Ne visai patenkinta Muitų sąjunga ir kita Rusijos partnerė – Baltarusija. Nagrinėjant šį klausimą tampa aišku, kad Minskas tikėjosi iš susivienijimo daugiau ekonominės naudos. Šiems lūkesčiams nepasitvirtinus Minskas iškart ėmė versti Muitų sąjungai kaltę dėl nesėkmių ekonominiame gyvenime. Tokia taktika, pavyzdžiui, buvo pasitelkta 2011 – labai sunkiais Baltarusijos ekonomikai – metais. Tada šalies valdžia nevengė teigti, kad dėl narystės Muitų sąjungoje patiria „vien nuostolius“. Prisijungimui prie šios sąjungos buvo verčiama kaltė ir dėl silpnėjančios šalies ekonomikos, ir dėl tais metais kilusios valiutos krizės (žmonės, baimindamiesi didesnių ekonominių išbandymų, pradėjo Baltarusijoje masiškai supirkti valiutą).
Priekaištai Muitų sąjungai Baltarusijoje išsakomi ir šiandien. Prieš mėnesį „netobulą Muitų sąjungos įstatyminę bazę“ peikė šalies pirmasis vicepremjeras Vladimiras Semaška. Priekaištai buvo išsakyti dėl to, kad Rusijos Federacija, V. Semaškos teigimu, uždarė kelią baltarusiškai žemės ūkio produkcijai į savo rinką. Nerimauta ir dėl to, kad Rusija įvedė transporto priemonėms, įvežamoms iš Baltarusijos ir Kazachstano, utilizavimo muitą, kuris anksčiau nebuvo taikomas. Baltarusija pirmiausia susirūpino dėl savo MAZ gamyklos produkcijos. Buvo paskaičiuota, kad dėl šio muito MAZ praras 18 proc. pajamų nuo kiekvienos į Rusiją parduotos mašinos.
Kritiškai apie Muitų sąjungą yra pasisakęs ir A. Lukašenka. Tai nutiko jau minėtame EurAzES viršūnių susitikime. Didžiausių priekaištų sulaukė tas pats klausimas, kurį kėlė ir Kazachstano vadovas – nevienodos sąlygos susivienijimo dalyviams. „Negalime produktyviai judėti pirmyn, kol neįgyvendinti ankstesni susitarimai“, – sakė Baltarusijos prezidentas, taip iš esmės konstatuodamas, kad Muitų sąjungos integracijos procesas vyksta ne pagal pirminį planą. Nors šis susivienijimas turėjo sujungti dalyvaujančių valstybių ekonomikas į vieningą sistemą, taip kol kas nėra nutikę. Matyti, Rusija vis dar nėra linkusi visai atsisakyti savo rinkos apsaugos priemonių – net sąveikaudama su savo artimais sąjungininkais, o tai kelia atitinkamą jų nuostabą.
Tačiau, kad ir kiek kalbėtų apie nepasitenkinimą Muitų sąjunga ar jos veikimo būdu, nei Baltarusija, nei Kazachstanas trauktis iš jos neketina. Tiesa, A. Lukašenka yra užsiminęs, kad Baltarusija gali priimti tokį sprendimą, jei nebus sutarta su Rusija dėl naftos pinigų (plačiau apie tai http://www.geopolitika.lt/?artc=6318). Tačiau vargu ar šie grasinimai yra rimti. Bet kuriuo atveju Baltarusijai yra patogiau likti Muitų sąjungoje (neerzinti Rusijos) ir reikalui esant vėl versti kaltę dėl ekonominių nesėkmių šiam susivienijimui nei rinktis kokį nors kitą kelią.
Didelis žaidimas
Integracija Eurazijoje yra didžiausias geopolitinis žaidimas, kurį pastaruoju metu yra inicijavusi Rusija. Todėl net sunku įsivaizduoti, kad kas nors iš Muitų sąjungos dalyvių rimtai bandytų pasitraukti iš šio susivienijimo. Rusija, ir pirmiausia pats V. Putinas, neleis nei Baltarusijai, nei Kazachstanui sužlugdyti šio jam ypač svarbaus projekto.
Prie Muitų sąjungos ruošiasi prisijungti Kirgizija ir Armėnija. Jeigu nebus netikėtumų, Muitų sąjunga jau 2015 metų pradžioje gali pavirsti EES, kurios tikslas, viena vertus, būtų atkurti Sovietų Sąjungą (kurios žlugimas, V. Putino žodžiais, tapo „didžiausia XX a. katastrofa“), o kita vertus – virsti atsvara Europos Sąjungai.
Derėtų taip pat prisiminti, kaip įnirtingai Rusija kovojo dėl to, kad Ukraina nepasirašytų Asociacijos su Europos Sąjunga sutarties. Dabar aiškėja, jog ši sutartis taip ir nebus pasirašyta (bent jau šiais metais). Žinoma, galima ginčytis, ar tai yra Rusijos nuopelnas, ar kai kurių pačios Ukrainos politinių jėgų (pirmiausia valdančiosios Regionų partijos) užslėpta strategija. Bet kuriuo atveju, atrodo, kad Ukraina lieka tiesioginiame Rusijos gravitacijos lauke. Artimiausiu metu Maskva vėl bandys įtraukti ją į Muitų sąjungą ir būsimą EES.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad integracijos Eurazijoje stabilumą garantuoja stiprus Rusijos interesas. Bent jau kol kas atrodo, jog Maskva ir toliau ryžtingai stums šį procesą į priekį. Tačiau vienos valstybės dominavimas šiame geopolitiniame žaidime (nors oficialiai ir kalbama apie visų integracijos proceso dalyvių lygybę) gali tapti ir nestabilumo šaltiniu – ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimai dėl suartėjimo su Rusija šiose valstybėse buvo priimami ne visuotinio sutarimo pagrindu, o tiesiogiai susitarus Maskvai ir minėtų šalių politiniam elitui.
