Ingušija išlieka vienu problematiškiausių Rusijos federacijos regionų Tai, kas vyksta šioje respublikoje, galima būtų prilyginti pilietiniam karui. Ar situacija galiausiai taps nekontroliuojama, kaip buvau ne kartą prognozavęs ankstesniuose tekstuose šia tema, ar ją pavyks stabilizuoti – priklauso ne tik nuo vietinės, bet ir nuo federalinės valdžios. Maskva, užsižaidusi su „priešų“ paiešką Vakaruose, ilgą laiką nenorėjo kreipti dėmesio į tikrai rimtas problemas savo teritorijoje. Tačiau praeitų metų įvykiai, kai teroras šioje Kaukazo respublikoje pasiekė grėsmingą mastą (be to, teroristiniais veiksmais pasižymėjo ne tik taip vadinamieji kovotojai-islamistai, bet ir vietinės bei federalinės jėgos struktūros) privertė ir Kremlių susimąstyti.
Ilgą laiką – nuo 2002 metų gegužės iki praeitų metų spalio pabaigos – Ingušiją valdė prezidentas Muratas Ziazikovas. Šis Federalinės saugumo tarnybos generolas, pradėjęs savo karjerą dar KGB gretose, turėjo stiprų buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino palaikymą. Tai paaiškina, kodėl M. Ziazikovas jautiesi tvirtai valdžioje net tuo metu, kai situacija respublikoje blogėjo vos ne kiekvieną dieną. Pakeisti Ingušijos vadovą Kremlius ryžosi tik praeitų metų pabaigoje. Rokiruotės rezultatas toks: FST generolas užleido šį postą kariškiui – desantinių pajėgų pulkininkui Junus-Bekui Jevkurovui. M. Ziazikovas irgi nebuvo pamirštas – jis dabar dirba valdžios struktūrose Maskvoje.
Naujojo Ingušijos prezidento asmenybė yra gana įdomi, turi ji ir tam tikrą simbolinį aspektą. Paprasti respublikos gyventojai sutiko žinią apie besikeičiantį vadovą gana palankiai ir net džiaugsmingai. Žinoma, šis džiaugsmas didžiąja dalimi buvo susijęs su tuo, jog iš posto pagaliau pasitrauks M. Ziazikovas. Su J.-B. Jevkurovu Ingušijos gyventojai pirmiausiai sieja taikos ir stabilumo viltis. Ar šios viltys išsipildys – kitas klausimas. J.-B. Jevkurovas pabrėžia, jog atėjo į politiką iš šalies, nėra susijęs su vietiniu valdžios elitu ir, jo paties teigimu, stengiasi išlikti nepriklausomas nuo jo. Be to, atėjęs į valdžią naujas Ingušijos prezidentas pabandė inicijuoti tam tikrą dialogą su visuomene, kas teroro nualintoje respublikoje ypač sunku.
Antra vertus, J.-B. Jevkurovas atitinka ir Kremliaus lūkesčius. Jis, kaip ir kaimyninės Čečėnijos „šeimininkas“ Ramzanas Kadyrovas, turi Rusijos didvyrio vardą, kurio nusipelnė už skandalingą operaciją, kai 1999 metų birželio mėnesį jo vadovaujamas Rusijos desantininkų būrys „aplenkė“ NATO pajėgas, įžengė į Kosovą ir užėmė Prištinos oro uostą. Tada ši avantiūra sukėlė tarptautinį skandalą.
Galima numanyti, kad Maskva tarp kandidatų į Ingušijos prezidento postą pasirinko J.-B. Jevkurovą ir todėl, kad jis yra „tinkamai paveiktas“ oficialios ideologijos. Užtenka tik paminėti, jog savo pirmajame dideliame interviu, kurį praeitą savaitę išspausdino rusų laikraštis „Komersant“, naujas Ingušijos prezidentas visai rimtai apkaltino respublikoje veikiančio islamistinio pogrindžio palaikymu JAV. Tikriausiai nereikia net akcentuoti, jog toks pasisakymas turėtų pamaloninti Kremlių, kurio ideologija grindžiama postulatu „dėl visko kalta Amerika“. Čia mėgstamiausias šiandieninės Rusijos propagandos štampas, sėkmingai paveldėtas iš sovietmečio.
Tačiau, nežiūrint į tai, kiek J.-B. Jevkurovo asmenybė būtų palanki Kremliui, naujajam Ingušijos prezidentui teks spręsti realius sudėtingus klausimus. Kaip po jo paskyrimo konstatavo žurnalistė Julija Latynina, pirmoji J.-B. Jevkurovo užduotis yra išgyventi. Taikytis pašalinti jį gali skirtingos jėgos. Naujas Ingušijos prezidentas visai natūraliai tampa kovotojų-islamistų, suinteresuotų sukelti respublikoje kuo didesnę sumaištį, taikiniu. Galima numanyti, jog pašalinti naują Ingušijos prezidentą galėtų užsimanyti ir federalinės jėgos struktūros, kurioms ši respublika tapo savotišku poligonu ir kur jos jautėsi visiškai laisvos ir nebaudžiamos.
Ar J.-B. Jevkurovui pavyks įvesti tvarką respublikoje – sudėtingas klausimas. Iš vienos pusės, polinkis viskuo kaltinti JAV neatrodo racionalus ir labiau panašėja į pasiryžimą kovoti su vėjo malūnais. Iš kitos pusės, jeigu dabartinei Ingušijos valdžiai pavyktų, pavyzdžiui, pažaboti nemotyvuotą federalinių jėgos struktūrų smurtą, užkirsti kelią žmonių grobimui, vien tai būtų didelis žingsnis situacijos normalizavimo link. Tačiau, be jokių abejonių, šis uždavinys žymiai sudėtingesnis ir pavojingesnis, negu Prištinos oro uosto užgrobimas.
Viktor Denisenko
