Vos kas nors užsienio spaudoje parašo, kad valgome arklieną, arba nupiešia lietuvių karikatūrą, Lietuvos diplomatai rašo notas, tačiau patys tarptautinėje žiniasklaidoje esame pasyvūs.
Lietuva, kurianti brangias įvaizdžio koncepcijas, iš esmės išlieka provinciali ir uždara tiek Europos Sąjungai (ES), į kurią taip veržėsi, tiek kaimynams.
Kalbame patys sau
„Ar Lietuva išlįs iš informacinio urvo?“ – dar prieš kelerius metus klausė „The Lithuania Tribune“, naujienų portalų anglų kalba įkūrėjas, leidėjas ir vyr. redaktorius Ruslanas Iržikevičius.
Šiandien jis mano, kad poslinkiai tėra labai menki ir susiję daugiausia su viena ar kita privačia iniciatyva, tačiau visuomenės požiūris nėra pasikeitęs. Kol tai atsitiks, prireiks dar daug laiko.
„Nėra supratimo, kad jei tu nerašai, nekalbi, nepraneši apie savo problemas, jų neaiškini, nepristatai savo pozicijų Europai ir pasauliui, už tave tai būtinai padarys kiti. Mes, pavyzdžiui, galime lietuviškai piktintis ir pasakoti apie Rusijos grėsmes lietuviams Lietuvoje. Galime kalbėti apie solidarumo poreikį lietuviams Lietuvoje. Galime lietuviškai lietuviams sakyti ir skųstis, kad į mūsų bėdas neatsižvelgiama. Tačiau tuomet nereikia tikėtis, kad kiti skirs mums daug dėmesio ir kad tas dėmesys mums patiks“, – pabrėžė R. Iržikevičius.
Anot R. Iržikevičiaus, politikai Lietuvoje, kitaip nei jų kolegos estai ar lenkai, labai retai mėgina patys būti aktyvūs užsienio žiniasklaidoje. Čia nereikėtų išskirti ir Europos Parlamento narių. „Išimtis būtų tik Leonidas Donskas, rašantis kokybiškus angliškus tekstus. Pagaliau net angliškai kalbėti arba sklandžiai rašyti nemokantys europarlamentarai turi išlaidų tokiems reikalams biudžetus, gali užsakyti vertimus, – kalbėjo jis. – Pavyzdžiui, neseniai pastebėjome kokybišką ir įdomų Zigmanto Balčyčio tekstą, paprašėme jį išversti į anglų kalbą ir dabar skelbiame.
Pažiūrėkite į Estijos prezidentą Toomą Henriką Ilvesą, aktyviai besireiškiantį ir elektroninėje erdvėje. Buvo malonu žiūrėti, kaip jis gynė Estijos ekonominę politiką nuo JAV ekonomistų išpuolių savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje.“
Kalta ir žiniasklaida
Daug laiko užsienyje praleidusi ekonomistė Aušra Maldeikienė savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ sakė, kad daugumai europarlamentarų, kurie renkami Lietuvoje, neapsimoka laužyti liežuvio ir išvis rimtai dirbti. „Jiems dzin. Tie Europos Parlamento nariai, kurie rimtai dirba, net nėra perrenkami, kitaip negu tie, kurie grįžta paklykauti į Lietuvą. Jie tai puikiai žino. Aš jų vietoje daryčiau tą patį – ko čia stengtis“, – kirto ekonomistė.
Pasak A. Maldeikienės, žiniasklaidai tenka didelė dalis atsakomybės už menką ir neadekvatų europinės problematikos, europinio konteksto ir Europos parlamentarų darbų nušvietimą. „Angliškų tekstų tikrai duoda L. Donskis. Margarita Starkevičiūtė praėjusios kadencijos metu darė keturis rimtus pranešimus ir man pripažino, kad mažiausiai, kas tuo domėjosi, buvo būtent Lietuvos žurnalistai. Jums neįdomu. O juk ten bet kam tų pranešimų rengti neduoda. Ten reikia ne tik mokėti kalbą, bet ir išmanyti kontekstą. Tačiau jei nereikia, kokio velnio jiems stengtis? Balsuokite toliau už kokį Juozą Imbrasą, kuris neturi ką pasakyti. Ką visuomenė ir žiniasklaida nori turėti, tą ir turi“, – sakė ji „Balsas.lt savaitei“.
D. Grybauskaitės nesėkmė
Viešųjų ryšių specialistas, bendrovės „Brandscape“ vadovas Mindaugas Lapinskas juokais prisiminė prezidentės Dalios Grybauskaitės rengtus užsienių kalbų egzaminus kandidatams į ministrus. „Jei būčiau labai politiškai angažuotas, sakyčiau, kad egzaminą ištiko nesėkmė. Gal reikia keisti testo formatą ar panašiai. Jei rimtai, bėda yra tai, jog lietuviai, o ir daugelis politikų įsivaizduoja, kad įvaizdis, mokėjimas sklandžiai reikšti mintis ir gražiai atrodyti yra niekalas. „Reikia ne kalbėti, o dirbti“ – labai populiari, valstietiška nuostata. Užtat jie ir dirba sau „su dokumentais“, – šaipėsi jis.
„Balsas.lt savaitei“ jis pabrėžė, kad viešinimo ir kitas veiklos išlaidas politikai vis dėlto mielai panaudoja. „Dalis mūsų politikų įsivaizduoja, kad viešinimo, arba įvaizdžio, išlaidos yra tai, ko mažiausiai realiai reikia ir ką galima neskausmingai nugvelbti. Neva čia bus mažiausiai žalos. <...> Kai tai sutampa su visuomenės požiūriu, ištinka bėda. Pelkėje, deja, išgyvena pilkos varlės, o ne ryškios papūgos. Paimkite kokį nors politiką, kuris būtų kitoks nei pelkė, kaip tarkime, Vygaudas Ušackas, ir pažiūrėkite - Lietuvai tokių nereikia“, – apie Lietuvą kalbėjo M. Lapinskas.
R. Iržikevičius teigia manąs, kad politikai yra visuomenės nuotaikų ir prioritetų atspindys, tad pakankamai logiška, jog didelė dalis net Europoje dirbančių politinių lyderių orientuoijasi į gimtosios parapijos poreikius ir būtent taip konstruoja savo viešuosius ryšius.
Uždarumas ir pyktis
Lietuviai linkę piktai reaguoti į nepalankias užsienio spaudos publikacijas, lieti tulžį interneto komentaruose. Tiesa, gebėjimas ir, svarbiausia, noras argumentuotai ir sklandžiai atsikirsti – ne dažnas reiškinys.
Panašios taktikos, beje, laikomasi ir plėtojant santykius su kaimynais. Lenkų ir rusų pozicija mūsų atžvilgiu irgi nesulaukia realaus oponavimo tos pačios Lenkijos spaudoje. Rusiška erdvė taip pat visiškai užleista ne visai draugiškai propagandai.
Atskiri nacionaliniai interneto portalai turi rusiškas ir net lenkiškas rubrikas, bet tai mažai skaitomi ir pavėluoti eksperimentai.
Žurnalistas Vitalijus Karakorskis, daug metų Lietuvos televizijoje kuriantis laidas tautinėms bendrijoms, sakė, kad klaida buvo padaryta dar auštant nepriklausomybės aušrai, kai tautinių mažumų kalbomis veikusi oficiali žiniasklaida buvo palikta „darbo kolektyvams“, t. y., dažniausiai komunistinių pažiūrų asmenims.
„Reikia ir galima rašyti ne tik angliškai, bet ir rusiškai. Antivalstybiška manyti, kad tai ne mūsų reikalas. Mes savo piliečius paliekame be informacinių alternatyvų, o ir šalyse kaimynėse girdima tai, kas kalbama apie mus, bet ne mūsų lūpomis“, – aiškino V. Karakorskis.
Jam pritariantis R. Iržikevičius tvirtino, kad sulaukia ir rusų, ir lenkų prašymų pateikti normalias Lietuvos versijas anglų kalba, nes tenykščiai intelektualai pajėgūs jas patys išsiversti.
Na, o pas mus, kol kas.... „Už Lietuvą, vyrai!“
**********
JAV romanistas Jonathanas Franzenas savo kūriniu "Pataisos" ("Corrections", 2001) papiktino daugelį ;lietuvių, nes nutodė, kad kraštas yra skurdus, o tautiečiai valgo arklieną.
Aktorius Melas Gibsonas 2001 metais viename interviu taip nupasakojo baisiausią savo košmarą: "Aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis, paplūdimiu atslenka į tavo namus. Ką su jais daryti? Reikia duoti atkirtį!" . Žvaigždę tada mėgino sugėdinti Lietuvos ambasada Amerikoje. Vėliau ambasadorius Vygaudas Ušackas su aktoriaus fantazijomis bandė kovoti savaip - nusiuntė jam lietuviško alaus dėžę.
"The Independent" 2013 metų rugpjūtį išspausdinta karikatūra iš esmės primena maisto produktų parduotuvių tinklo, stambiausios Didžiosios Britanijos mažmenininkės "Tesco" reklamą. Joje vaizduojama pakuotė, kurioje lyg mėsos gabalai supakuoti keturi žmonės. Ant jos etiketės užrašyta "Darbuotojai migrantai. Pigios darbo jėgos pakuotė. Du už vieno kainą. Rytų Europos produktas".Karikatūros kampe yra "Tesco" logotipas, po kuriuo parašytas šūkis "Kiekvienas lietuvis padeda". Originalus bendrovės šūkis yra "Every little helps". Dėl jos Lietuvos diplomatai išreiškė nepasitenkinimą, o lietuviškas internetas prapliupo pasipiktinimų banga.
