Prieš dvi savaites Lietuva gyveno liūdnos datos – masinių trėmimų į Sibirą pradžios septyniasdešimtmečio minėjimo nuotaikomis ir visos žinios apie trėmimus, iš kur jos bebūtų atėjusios, buvo priimamos atidžiau, jautriau. Tad sekmadienio, gegužės 19-osios pavakarę per Rusijos TV kanalą RTVi rodytoje laidoje „Savaitės briaunos“ („Grani nedeli“) kai kurios išsakytos mintys apie Baltijos valstybių gyventojų trėmimus 1941-aisiais papiktino, tikiuosi, ne tik mane.
TV kanalas RTVi, kaip ir laida „Savaitės briaunos“, pateikia įdomios, akivaizdžiai besiskiriančios nuo oficialių ir komercinių Rusijos televizijų teikiamos informacijos. Per minėtą laidą buvo kalbama apie praėjusios savaitės Rusijos aktualijas – pulkininko J. Budanovo nužudymą, prezidento B. Jelcino šeimos narių pajamas ir kt. Apie trėmimus Baltijos valstybėse pasisakė 14 įvairių politinių įsitikinimų laidos dalyvių, tarp jų – V. Novodvorskaja, K. Remčiukovas, M. Veleris, A. Prochanovas, L. Radzichovskis, F. Lukjanovas ir kt. Dauguma pasisakiusiųjų (bet ne visi) baltijiečių trėmimus siejo su Stalino rengimusi karui, „priešiškų elementų“ ir „potencialios penktosios kolonos“ atitraukimu toliau nuo vakarinių SSSR sienų. Kiti reiškė priešingą nuomonę, kurią geriausiai apibūdina N. Svanidzės žodžiai: „šie trėmimai pirmiausia yra represinės sovietų režimo esmės pasireiškimas“.
Laidoje išsakyta įvairių nuomonių, tačiau labiausiai papiktino Rusijos TV „Pirmojo kanalo“ laidos „Spręskite patys“ vedančiojo Maksimo Ševčenkos nuomonė. Manau, kad kai kurias jo pasisakymo vietas verta pacituoti. Taigi, anot M. Ševčenkos, „iki birželio 22-osios buvo deportuota ne tūkstančiai, o apie 3,5–4 tūkstančiai [pažymėtina, kad kalbama apie VISUS baltijiečius – M. J.]. (...) Patikėkite, tie skaičiai – jie nedideli ir tų žmonių likimas nebuvo toks tragiškas, kaip apie tai kalbama. Daugumą jų deportavo ne į lagerius. Kai kas pateko į lagerius, dauguma – į gyvenvietes. Jiems buvo leidžiama pasiimti, mano žiniomis, iki 200 kg krovinio, leido vežtis auksinius daiktus. Galima pažiūrėti į estų gyvenvietes – iki šiol yra Tolimuosiuose Rytuose. Ten, kur juos apgyvendino, visai neblogos vietos. Ten juodžemis ir visa kita. Nesakyčiau, kad buvo rojaus sąlygos, nes tie žmonės kolūkiuose niekada negyveno, juos į kolūkius varė, bet apskritai buvo daug tragiškesnių likimų nei baltijiečių, su kuriais sovietų valdžia tiesiog terliojosi („нянькалась“) kaip su kūdikiais.“
Taigi, sovietų valdžia baltijiečius tremtinius globojo kaip kūdikius. Ar gali būti ciniškesnis melas? Ir taip neatsakingai meluoja žinomas Rusijos viešosios erdvės veikėjas, žurnalistas, politologas, Rusijos Federacijos visuomenės rūmų narys, politinio filosofinio savaitraščio „Prasmė“ leidėjas, be to, dar vadinamas etnokultūrinės ir religinės tematikos ekspertu. Ir ar gali tas melas nepiktinti Baltijos šalių gyventojų, kai jis skleidžiamas per vieną iš federalinių Rusijos TV kanalų?
Todėl kaip tam tikra atgaiva nuskambėjo paskutinio šioje laidoje pasisakiusio filosofo N. Petrovo žodžiai, kad „mūsų masinėje sąmonėje šių deportacijų įvaizdis formuojamas žiniasklaidos ir vadovėlių. O čia, su interpretacija, pas mus prasti reikalai, nes mes iki šiol negalime aiškiai ir suprantamai pasakyti, kad Stalino, sovietų valdžios režimas vykdė pasibaisėtinus nusikaltimus, kuriems negali būti nei pateisinimo, nei atleidimo.“
Bet pyktis, kaip sakoma, blogas patarėjas, todėl apie Rusijos eskaluojamą informacinę priešpriešą prieš savo kaimynus yra ir linksmesnių žinių. Štai prieš kelias savaites tinklalapio ej.ru redaktoriaus pavaduotojas A. Golcas aprašė gegužės pabaigoje Gardine, Baltarusijoje, vykusį Nuolat veikiančio seminaro Sąjunginės valstybės kūrimo klausimais (yra ir tokia „kontora“!) 24-ąjį posėdį, kuriame dalyvavo tiek Rusijos, tiek Baltarusijos parlamentų atstovai, atsakingi abiejų valstybių Gynybos, Užsienio ir Vidaus reikalų ministerijų, Saugumo tarybų bei kitų institucijų darbuotojai. Posėdyje buvo svarstomi Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimo radioelektroninės ir informacinės kovos srityje klausimai.
Kaip teigė Sąjunginės valstybės Parlamentinio susirinkimo atstovas G. Davydka, „apie trečiąjį pasaulinį karą kalbama būsimuoju laiku, tačiau jis jau vyksta, tiesiog jis – informacinis“. Nors priešais šiame kare buvo kukliai pavadinti trečiųjų šalių „informaciniai centrai“ ir „įtakos agentai“, savaime suprantama, kad galvojama apie „Amerikos imperialistus“ ir kitų Vakarų šalių „agentus, kariaujančius informacinį karą“. Posėdis baigėsi rekomendacijų Sąjunginės valstybės vyriausybėms priėmimu. Joms rekomenduota „priešintis tikslingam negatyviam informaciniam trečiųjų šalių poveikiui valstybių valdymo organams ir gyventojams, taip pat informacinei užsienio šalių ekspansijai“.
Viena iš Sąjunginės valstybės vyriausybių – Baltarusijos – operatyviai sureagavo į posėdžio rekomendacijas: A. Lukašenka apkaltino Rusijos žiniasklaidos priemones sąmoningu panikos dėl ekonominės Baltarusijos situacijos skleidimu ir pagrasino, kad užkirs joms kelią į šalies eterį. Štai ir „priešinimasis negatyviam informaciniam poveikiui“. Maskva neliko skolinga ir tuo metu, kai Gardine vyko minėtas 24-asis posėdis, Sąjunginės valstybės partneriui perpus sumažino elektros energijos tiekimą.
Argi tai ne juokinga istorija ir ne konkretus informacinio karo, virstančio ekonominiu, pavyzdys? O gal tai „normalus“ dviejų Sąjunginę valstybę kuriančių (ir niekaip nesukuriančių) partnerių dialogas?
Matas Jakaitis
