Loretai Graužinienei, Seimo Pirmininkei, kad ir kaip ten apie ją kas šnekėtų, vis dėlto racionaliai moteriškei, jau kuris laikas nesiseka su partneriais politikoje.
Viktorą Uspaskichą ramino, kad tas, periodiškai grįžtantis iš Briuselio, į atlapus premjerui nekibtų. Net viešai gėdino.
Bet po pusmečio jau ir su premjeru A. Butkevičiumi susišnekėt nepavyksta. Graužinienė sako, kad Vyriausybėje su Trišale taryba visi socialinio modelio punktai nebuvo aptarti, ir todėl profsąjungos į gatves išėjo, o Algirdas Butkevičius užsispyrusiai tvirtina, kad su trišale taryba viskas buvo suderinta.
Tik tos profsąjungos, pasirodo, nežino, kad suderinta. Tai ir mitinguoja.
O S. Skvernelis, Vidaus reikalų ministras, vasarą pasiūlė Graužinienei apsaugą nuo „žmones juokinančių kalbų“. Paskui lyg ir pirko puokštę, ėjo atsiprašinėt, taikytis, nors politika – nei virtuvė, nei miegamasis.
Bet L. Graužinienė – ne prie ko. Tiksliau, ji yra Seimo Pirmininkė. Tik jos vaidmuo sumenko, nes V. Uspakichas jai pakaitalą – Valentiną Mazuronį - irgi iš Briuselio atvežė.
Valdžios vyrų mintyse – prezidentūra
Nes esmė yra tai, kad vyrai turi planą. Ir kai kas nors vyksta ne pagal jį, vyrai susijaudina. Ir šis jaudulys reiškia, kad kol kas turim tik vieną Prezidentę, vieną Seimo Pirmininkę, bet užtat keletą kandidatų į Prezidentus.
S. Skvernelis šiame kelyje mažiau įdirbio turi, premjeras – gerokai daugiau, tačiau kad abu vyrai mintyse pasimatuoja Prezidento regalijas, nesunku nuspėti.
Sakote, čia tik pletkai? Kad čia išsigalvojimas? Jie apie tai nekalbėjo?
Tikrai taip, jie apie tai nekalbėjo. Mažai kas Lietuvoje skelbia savo ketinimus, nors tai įneštų skaidrumo ir tikrumo, būtų mažiau pletkų. Jei kuris nors ir pasisako, kad neis į rinkimus, vis tiek niekas netiki, nes juk kiekvienas Lietuvoje nori būti prezidentu. Ir jei kas nors nenori, tai skamba tiesiog neįtikinamai.
Vis dėlto dėl šių dviejų politikų ketinimų yra daugiau argumentų nei vien nuojautos.
Jie abu labai efektyviai naudojasi administraciniais ištekliais. Ypač premjeras. Jau kuris laikas žiniasklaidoje – foto sesijos nusiimtų akinių, anūkės gimimo ir atostogų kalnuose temomis. Ir nugludinti interviu, kur premjeras turi visus atsakymus ir yra nė kiek nesutrikęs, išgirdęs klausimus. Administraciniai ištekliai visada, visada yra labai daug. Ir tik visiški kvailiai jais nesinaudoja.
Reitingus augina kovodami su D. Grybauskaite
Ir jie abu pasirinko beveik tą patį būdą auginti savo reitingus. Tai - dvikova su dabartine Prezidente. Ne vienas su kitu, nes yra tame pačiame lovyje. O su pagrindiniu priešininku labiausiai geidžiamame poste. Tokios dvikovos, jie jau patyrė ir pasitikrino, geriausiai augina jų populiarumą.
Dar daugiau. Abu yra supratę, kad jų stiprybė yra tai, jog Prezidentė pati su jais eina į polemiką ir ginčijasi klausimais, į kuriuos nėra atsakymų.
Užtenka, kad net ne premjero, o tiesiog jo partijos spaudos tarnyba išplatintų ką nors duriančio Prezidentei, jie sulaukia D.Grybauskaitės jei ne veiksmo, tai bent karštos reakcijos. Visais klausimais, išskyrus suskystintųjų dujų terminalą. Nes jį tai jau premjeras asmeniškai statė, polius kalė.
S. Skvernelio klausimu, regis, Prezidentei net nereikia pranešimo spaudai. Užtenka, kad kas nors ne taip vyksta toje sistemoje. Pavyzdžiui, tragedijos pasienyje, kai žuvo vienas - įtariama – kontrabandininkų bendras.
Prezidentė iškart pareiškė, kad būtinosios ginties ribos buvo peržengtos, o S. Skvernelis išplatino laišką, po kurio jam per pečius, tiesa, virtualiai, esą, čia tai bent vyras, plekšnojo kas antras feisbuko lankytojas. Už sistemą. Kad jis kovos iki galo. Už pareigūnų garbę. Vyras, nepabūgęs mesti pirštinės Prezidentei.
Kad kibtumei į atlapus Prezidentei ir taip demonstruotumei jos silpnybes, reikia turėti ne tik ambicijų, bet ir tikslą. Ir, atrodo, kol kas iniciatyva vyrų pusėje.
Ir jei išskydusi Prezidentės komanda sugebės tarp jų, premjero ir vidaus reikalų ministro, įmesti konkurencijos kamuolį, kad jie pradėtų labiau domėtis vienas kitu, o ne ja, rezultatas gali būti labai netikėtas. Tiek Prezidentei, tiek šiems vyriškiams, tiek ir mums.
